Pajūrio naujienos
Help
2023 Gruodis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar atvykstantieji dirbti iš Baltarusijos kelia pavojų Lietuvos saugumui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Apklausa

„Pajūrio naujienų“ skaitytojai kviečiami išrinkti 2023-ųjų Metų žmogų!

Saulius Paulius BYTAUTAS
Auksė ANTULIENĖ
Romaldas SAKALAUSKAS
Lukas KUBILIUS
Simona MONTVYDAITĖ-KAYA
Virginijus BRAZAUSKAS
Dovydas BAJORAS
Tadas ROMEIKA
Janė LEŠČIAUSKIENĖ
Daiva DUDĖNIENĖ
Gražina KATKUVIENĖ
Gintaras ŽIOBAKAS
Komentarų topas

„Jei gydytojas jums pasakys diagnozę – vėžys, neišsigąskit ir nenumirkit anksčiau laiko“, - tikina 45 – erių kretingiškė Aldona Kerpytė, per šešerius metus dukart įveikusi vėžį – kiaušidžių ir krūties. Moteris tvirtino, jog tie metai jos gyvenimą pripildė visiškai kitokios kokybės: visos dienos priimamos kaip Dievo dovana ir tampa svarbu ne kiek gyvensi, bet kaip gyvensi.

A.Kerpytė, Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė, už svarų indėlį Kretingos miesto visuomeniniame gyvenime bei pagalbą onkologiniams ligoniams užpernai „Pajūrio naujienų“ skaitytojų buvo išrinkta Metų žmogumi. Ji dalyvauja Lietuvos viešųjų bibliotekų asociacijos, Lietuvos bibliotekų draugijos bei Pasauliečių pranciškonų akademijos veikloje. A.Kerpytė įkūrė Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją „Zunda“. Ji yra viena iš Klaipėdoje kuriamo Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių informacijos ir pagalbos centro iniciatorių. Kretingoje prie parapijos veikia onkologinių ligonių grupė, kuriai vadovauja irgi A.Kerpytė.

„Iki ligos norėjau pabėgti iš „voverės rato“, dabar vėl lyg ir grįžau į jį. Tačiau išmokau ne vien veikti, bet ir būti. Viskas, ką darau, įgijo prasmę ir man teikia malonumą“, - kalbėjo kretingiškė.

Dukart įveikusi vėžį, Aldona Kerpytė mano, jog sudarė naują sutartį su Dievu – padėti tokio paties likimo žmonėms. Ji įkūrė Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, bendriją „Zunda“ ir Kretingos onkologinių ligonių maldos grupę.
Liga – išsibalansavimo atomazga

A.Kerpytė pasakojo, jog nuo vaikystės buvo ligota: nuolat sirgo bronchų astma, kartojosi plaučių uždegimai.

„Mokiausi gerai ir susimąsčiau – visi stoja į aukštąsias, o kaip bus man? Sužinojau, kad vienas žiniuonis Ukrainoje gydo įvairius susirgimus. Nuvažiavau pas jį. Jis išsyk nusakė mano ligas. Pažvelgė į Jėzaus ir Marijos paveikslus, kabėjusius ant kaimo trobos sienos, ir ištarė, kad gydo tik jie, - prisiminė pašnekovė. - Neturėjau jokio supratimo apie tikėjimą, mokėjau tik paprastus poterius. Galvojau, kaip dabar turiu melstis ir prašyti. Ir aš, septyniolikmetė, meldžiausi savais žodžiais, bet iš širdies. Kaip kirviu nukirto visas ligas. Nori tikėk, nori ne, - gydytojai gal pasakytų, kad ligas išaugau, tačiau aš patyriau gilų išgyvenimą. Tikrasis tikėjimas subrendo, kai susitikau su pranciškonais“.

A.Kerpytė baigė universitetą ir grįžo į Kretingą – nuo 1984 metų ji dirba Motiejaus Valančiaus bibliotekoje. Įsijungė į Sąjūdžio ir įvairių draugijų veiklą. „Visko buvo per daug: lėkimo, bėgimo. Jaučiausi tarp tos veiklos išsibalansavusi. Ir ėmiau prašyti Dievo – padėk man išsivaduoti iš darbų rato. Atomazga priartėjo netikėtai – 2000-aisiais atsidūriau onkologinėj ligoninėj“, - atviravo pašnekovė.

Svarbiausia – pasakyti, kad myli

A.Kerpytė atviravo, kad žinia, jog serga trečios stadijos kiaušidžių vėžiu, užklupo lyg žaibas: „Liga išaiškėjo per miomos operaciją. Ligi tol nesupratau, kad sergu, jaučiau tik nuovargį. Kai išgirsti diagnozę – vėžys, pirmoji mintis – greit mirsiu. Patiri šoką, dėlioji mintis: kaip bus, kai tavęs nebus. Po to apsipranti, kad mirsi dar ne šiandien ir atsiranda didelė viltis. Jei imi ieškoti santykio su Dievu, jis priartėja: apima ramybė, nes mirti reikės visiems. Supranti, kad niekas nepriklauso tau ir atsipalaiduoji. Ir medikai nežada, kad tikrai pasveiksi. Jie tvirtina ir patys esą Dievo rankose“, - kalbėjo pašnekovė.

Kretingiškės žodžiais, medikai pastebi, kad žmonės, nesuradę santykio su Dievu, neturi stiprybės ir greit pavargsta kovoti su liga: „Kai neturima to suvokimo, „griebiamasi šiaudo“: atsiranda visokių ekstrasensų, neva galinčių padėti sergančiam. Iš tiesų jie neturi jokių galių, nes patys priklauso nuo Dievo. Jie ieško ir gaudo ligonius. Iš patirties žinau, kad reikia turėti nemažai stiprybės atsispirti jų įtaigai“.

Moteris pasakojo, kad po operacijos pusmetį jai buvo taikoma stipri chemoterapija. Per šešis gydymo kursus nuslinko plaukai, iškrito dantys. Jos žodžiais, įdomiausia yra tai, kad žmonės, sergantys vėžiu, nepraranda vilties. Ji greitai perbėgo mintimis, ką dar gali svarbaus ir esminio nuveikti: „Pagalvojau: turtų ir palikimo neturiu. Svarbiausia – pasakyti artimiems žmonėms, kad juos myliu ir dar noriu su jais pabūti. Buvimas bendruomenėje ir geri santykiai su draugais, kaimynais – reikšmingiausias dalykas gyvenime“. Net gydant chemoterapija, ji sekė įvykius darbe, neatsiribojo nuo žmonių.

A.Kerpytės žodžiais, esant jos diagnozei, gydytojai prognozuoja iki penkerių metų gyvenimo. Praėjus trejiems metams, ją vėl užgriuvo baisi žinia: aukšto piktybiškumo krūties vėžys. „Visąlaik tvyrojo nuojauta, kad kažkas pražiopsota. Po pirmos operacijos medikai neatliko mamogramos. Pati užčiuopiau guzą krūtyje. Vėl šokas – vėžys progresuoja. Nesuvokiama: jau pati rengdavau akcijas moterims, kad tikrintųsi nuo krūties vėžio, o save apleidau. Tačiau po antrosios operacijos ir aštuonių chemoterapijos kursų atsistoti buvo lengviau. Suvoki, kad sveikata nebėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Kiekvieną dieną priimdamas kaip Dievo dovaną, nebeprojektuoji tų dienų į ateitį ir stengiesi jas nugyventi prasmingai“, - sakė pašnekovė.

Nauja sutartis su Dievu

Pasak A.Kerpytės, po pirmos vėžio operacijos jau eina septinti metai, jos tyrimai yra normalūs.

„Gulėdama ligoninėj, atsitokėjau – Dieve, juk prašiau, kad išvaduotum iš „voverės rato“, kad galėčiau labiau būti savimi, o ne gyventi nuolatiniame lėkime, kuris dažnai net neturi prasmės. Tik kitaip nebemoki gyventi. Ligoninėj tarsi nusimečiau rūpesčių naštas, įkvėpiau oro. Kasdien ateidavo į palatą žmonės, pasakodavo savo istorijas. Paprašiau: Dieve, norėčiau padėti tiems žmonėms, bet tebūnie, kaip Tu nori. Nenorėjau jaustis didvyre, nes viskas priklauso nuo jo veikimo. Taip tarsi sudariau naują sandorį su Viešpačiu“, - atviravo pašnekovė.

Ji klausė gydytojų, ar nėra kokios bendrijos, kuri padėtų onkologiniams ligoniams. Iš jų išgirdo atsakymą, kad buvo bandžiusių ją kurti, bet tie žmonės mirė.

„Po chemoterapijos gulėjau vos gyva, į palatą atėjusios moterys siūlė burtis, kad palaikytų viena kitą. Taip išsirutuliojo mintis įkurti moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, bendriją „Zunda“, - pasakojo A.Kerpytė. – Su gydytojų ir farmacininkų pagalba rengėme susitikimus. Tačiau moterys iš jų išeidavo su dar didesniu skausmu. Buvome nevilty. Lygiagrečiai su „Zundos“ veikla prie Kretingos parapijos įsteigėme maldos grupę. Seserys pranciškonės priėmė į savo patalpas virš „Špitolės“. Bendruomenėje mokomės mylėti vieni kitus tokius, kokie esame, dalintis skausmu ir patyrimu. Ir kai tarp mūsų yra Dievas, lūkesčiai pranoksta daugelį dalykų“.

Pasak pašnekovės, tokia maldos grupė yra vienintelė Lietuvoje. Į ją atvyksta žmonės, sergantys vėžiu ar jų artimieji net iš atokių Lietuvos vietų ir dėkoja už suteiktą viltį. „Viena psichologė paprašė grupės koordinačių: sako, kai žmogus – gilioj nevilty, gal jūs galite jam padėti“, - psichologinės savipagalbos reikšmę ligonių tarpusavio bendravime akcentavo A.Kerpytė.

Pašnekovė džiaugiasi, jog neužilgo Klaipėdoje, greta Onkologinės ligoninės, bus pastatytas onkologinių ligonių informacijos ir pagalbos centras, vienintelis toks Baltijos šalyse. Jo iniciatoriai – broliai pranciškonai.

„Ligoninėje nėra net kur išsiverkti. Jei nori, vilku stauk laukuose. Čia pirmiausia ir ras pagalbą tie, kurie į ligoninę paklius pirmąkart. Ligoniai pagal skirtingas vėžio ligas bei jų artimieji galės rasti psichologinę, dvasinę ir kitokią pagalbą. Veiks sveiko maisto virtuvė, muzikos, dailės terapijos kambariai, - pasakojo A.Kerpytė. – Broliai pranciškonai užsienyje sėmėsi patirties, kaip bendrauti su ligoniais. Jau yra ir mecenatų, susidūrusių su vėžio problema, ir aukojančių centro kūrimui“.

Vėžiu sergančių žmonių sparčiai gausėja. Vienok, išgyvenamumo laikas po gydymo prailgėjo. Medikai, pašnekovės žodžiais, ramina, kad, kylant gydymo chemoterapija kokybei, po 10 metų bus dar geriau. „Tad aš pažadėjau palaukti“, - šmaikštavo A.Kerpytė, baigiant atvirą ir nuoširdų pokalbį, kuriuo ji siekė paskatinti vėžiu sergančius žmones bei jų artimuosius neprarasti vilties.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas