Palangiškė scenografė kuria lėles ir Barselonos teatrui

Scenografė Guoda Korsakaitė ir jos sukurtos lėlės spektakliams.

Palangiškė „Grubiojo“ teatro scenografė, dailininkė Guoda Korsakaitė gyvena laukimu – rugpjūtį Austrijoje įvyks bendro Barselonos lėlių teatro kompanijos „Per Poc“ ir Insbruko operos teatro spektaklio „Ifigenija Aulidėje“ premjera, kuriai ruošiantis kartu su ispanais lėles kūrė ir ji.

Lėlės operoje? Originalu

Šis spektaklis – mitas pagal vieno žymiausių antikos laikų dramaturgo Euripido kūrinį skaudžia karo tema, tačiau italų kompozitoriaus Antonio Caldara muzika sukurta jau baroko laikotarpiu. „Mūsų, kūrėjų, tikslas buvo išlaikyti balansą tarp žiaurios mito idėjos, barokinio lengvumo ir grožio, kuris galbūt tik labai išoriškas“, – apibūdino G. Korsakaitė.

Jos ryšiai su Barselonos teatro kompanija „Per Poc“ užsimezgė Vilniaus dailės akademijoje baigiant scenografijos magistro studijas, kai atsirado galimybė išvažiuoti praktikai pagal mainų programą. „Parašiau laiškus daugybei kompanijų, o atsakė būtent šita. Jie kaip tik ruošėsi naujam projektui, ir reikėjo dailininkų. Pamatę mano darbus, kurių rinkinį buvau nusiuntusi, pakvietė ne kaip praktikantę, o paprašė iškart imtis kurti lėles“, – pasakojo Guoda.

Jos žodžiais, kompanijos „Per Poc“ būstinė labiau primena kūrybines dirbtuves su repeticijų salėmis. Kai spektakliui jau viskas būna sukurta sustyguota, jis iškeliauja į kokį nors miestą, kuriame yra operos teatras ir orkestras. Pašnekovės manymu, operą sujungti su lėlėmis – originalu, mažai kas tokį variantą renkasi. Tiesa, gražių pavyzdžių ji mačiusi ir Lietuvoje – „Madam Baterflai“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Guoda atviravo, kad, dirbant su ispanais, jai teko priprasti prie jų kitokio būdo. Šie žmonės labai temperamentingi, emocionalūs, garsiai ir greitai kalba, diskutuoja, ginčijasi tol, kol išsiaiškina iki galo, ir nesvarbu, ar priims atsakymą. Tačiau toje komandoje, kurioje režisieriai ir lėlininkai Anna Fernandez, Santi Arnal, Ivan Terpigorev, Aleksandra Semenova ir kiti, palangiškė jaučiasi kuo puikiausiai. „Ir netiesa, kad ispanai neskuba, nepunktualūs. Darbą pradėdavome lygiai 9 ryto, tvarkingai baigdavome 6 vakare“, – šypsojosi G. Korsakaitė.

Medžio gabalus iš pajūrio atsiskraidino lėktuvu

„Ifigenija Aulidėje“ bus jau nebe pirmas spektaklis, kurį kuriant prisidėjo palangiškė. Su Prancūzijos Lilio miesto nacionaliniu simfoniniu orkestru „Per Poc“ lėlininkai 2022-aisiais parodė operą „Meistro Pedro lėlių šou“ pagal kompozitoriaus Manuelio de Fala muziką, sukurtą prieš maždaug 100 metų. Solistai senovės ispanų kalba dainavo arijas ir tuo pačiu patys valdė lėles – personažus. „Per Poc“ lėlininkai – taip pat, tik jų lėlės buvo mažesnės – tos, kurios turėjo vaizduoti pagrindinio veikėjo meistro Pedro lėles. Guoda irgi turėjo progą išbandyti save scenoje.

„Įdomus buvo jausmas. Ne be reikalo lėlių teatras dažnai pavadinamas dailininkų teatru, kadangi jis yra vizualus. Mums tai artima“, – teigė pašnekovė. Su ispanų režisieriais ir lėlininkais lėles ji gamino ir iš į krantą išplautų jūros nugludintų medžio gabalų. Jų palangiškė ieškojo specialiai vaikščiodama Šventosios paplūdimyje, o į Barseloną skraidinosi lėktuvu. Korsikoje gyvenanti A. Fernandez tinkamos medienos atsigabeno iš Korsikos. „Dėliojome, žiūrėjome, kas prie ko tinka, darėme koliažus. Formas ir spalvas diktavo lėlių išvaizda. Lėlės pavyko pusiau abstrakčios, pusiau žmogaus ir gamtos sukurtos“, – rezultatu pasidžiaugė menininkė.

Keturi pagrindiniai operos veikėjai, tarp kurių su neįveikiamomis kliūtimis kovojantis Don Kichotas iš La Mančos, ištikimas ginklanešys Sančas Pansa, Pedro ir Truchamanas – žmogaus ūgio lėlės, o kiti, vaizduojantys meistro Pedro turimas lėles (beje, jų autorė G. Korsakaitės kolegė iš Alytaus kilusi scenografė Deimantė Krutulytė), – mažesni. Abi lietuvės menininkės dalyvavo ir „Edipo karaliaus“ projekte – tai dar vienas „Per Poc“ kompanijos spektaklis, šiuokart kartu su Ispanijos Bilbao miesto simfoniniu orkestru. Guoda čia kūrė choro kostiumus, kaukes, jų įvaizdžius. O medžiagos irgi buvo naudotos jau kitokios – plastilinas, į papjė mašė panašus tvirtas kartonas.

Su menu – nuo vaikystės

Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, o po to Vilniaus dailės akademiją baigusi Guoda mėgaujasi tuo, kuo gyvenime užsiima.

„Menai mane užvaldė nuo vaikystės. Buvau pradinukė, kai, pastebėjusi, kad iš rankos nepaleidžiu pieštuko, vis kažką „paišalioju“, mama užrašė į dailės būrelį. Paskui lankiau Palangos Stasio Vainiūno muzikos mokyklą. Tai nuo ten ir prasidėjo mano kūrybos kelias“, – šypsojosi pašnekovė.

Bet kodėl ji pasirinko būtent scenografiją, o ne tapybą, ne grafiką ar panašiai? Pasirodo, tai – ir Eduardo Balsio menų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos, dažnai organizuodavusios išvykas į spektaklius, įtaka. „Ypač padarė įspūdį Kaune matyta režisieriaus Jono Jurašo „Balta drobulė“. Supratau, kad teatre yra viskas – ir muzika, ir vaizdas, ir kažkokia literatūros istorija. Norėjau ir aš būti to stipraus, paveikaus meno dalis“, – prisipažino G. Korsakaitė.

Daug metų kiekvieną vasarą ji praleidžia Kernavėje – vaikų stovykloje veda scenografijos užsiėmimus. „Kai vaikų akyse pamatau užsidegusį žiburėlį ir paskui – darbus, pranokstančius lūkestį, džiaugiasi širdis. Vadinasi, ne veltui aš ten važiuoju“, – sakė menininkė, su tokiu pat šviesiu jausmu kurianti ir Palangai – savo miestui, kuriame prabėgo vaikystė, paauglystė ir kuriame šiandien gyvena.

• Rašyti komentarą (0)