|
|
|
„Laisvės“ fabrikui – 100 metų
Yra dalykų ir reiškinių, kurių egzistavimą žmogiškoji atmintis gerokai pralenkia – užmaršties dulkės čia bejėgės. Toks fenomenas – dar daugelio kretingiškių atmintyje buvo ir išlieka vilnos audinių fabrikas „Laisvė“, šiemet galėjęs garbingai švęsti savo veiklos šimtmetį. Tad vargu ar būtų išdrįsę net pasvajoti apie tai nagingas kalvis ir javų kuliamosios mašinistas iš Kalotės Vilhelmas Telkis ir prakutęs Bajorų žydas Henrikas Dorfmanas, kurių pavardes ir po 100 metų šiandieną minime. Nes jų sumanyto nedidelio verslo idėja buvo paprasta: vyraujant natūriniam ūkiui, karšti ir verpti gausiai auginamų nereiklių avių vilną, o pasisekus – išausti ir metrą kitą tais laikais labai branginamo audinio. Tam iš Čekijos bankrutuojančių įmonėlių nusipirkę karšimo mašiną, selfaktorių, arba periodinio veikimo verptuvą, ir dvejas audimo stakles, Bajoruose 1925 m. jie atidarė „tekstilių fabriką“. Kaip ir kiekvieno besikuriančio verslo pradžia nebuvo lengva, sekė pakilimai ir nuosmukiai, keitėsi fabriko savininkai ir jo pavadinimai: bendrovė „Fridman ir Ko“, „Teba“ (žodžių tekstil Bajorai trumpinys), „Lana“. 1975 m. fabriko 50-mečio proga grupė jau „Laisvės“ fabriko entuziastų, kantriai ieškoję, suradę ir apklausę dar gyvus prieškariu dirbusius veteranus, jų prisiminimus surašė į „Laisvės“ fabriko istorijos I tomą, kuris perduotas Kretingos muziejui ir yra prieinamas norint su šiuo fabriko veiklos tarpsniu detaliau susipažinti. Taigi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse fabrike jau dirbo trys karšimo aparatai, 5 selfaktoriai, 40 audimo staklių. Per metus buvo išaudžiama 205–400 tūkst. metrų audinių, dirbo apie 300 darbininkų. Kad ir brangindami turimą darbą, dėl per mažo atlyginimo 1937 m. darbininkai suorganizavo 4 dienų streiką, kurį laimėjo. Buvo padidinti atlyginimai, radosi kitos lengvatos. Jau lyg ir susistygavusią fabriko veiklą vėl išdraskė 1939–1944 m. hitlerinės Vokietijos okupacija. Tenkinant fronto poreikius, Bajorų fabrikas kartu su Klaipėdos tekstilės fabrikai buvo perspecializuoti. Negana to, neapsikęsdami vokiško muštro, daug specialistų ir kvalifikuotų darbininkų iš aneksuoto Klaipėdos krašto pasitraukė į Lietuvos gilumą. Kaip išeitį hitlerininkai per jėgą čia atvežė jau paruoštų verpėjų, audėjų iš Lenkijos – jų padėtis buvo ypač sunki. Šis fabriko laikotarpis vėlgi išsamiai nušviestas paminėtoje fabriko istorijoje. O traukiantis frontui buvo įsakyta audimo stakles sudaužyti, bet nespėta, tai bent išluptos ir išgabentos pagrindinės detalės, kad po karo nebūtų galima jomis dirbti.
Fabrikas visais laikais kretingiškiams tikrai buvo savas ir brangus, nes vos 1944 m. spalį frontas atsitraukė už Kretingalės, į jį jau rinkosi tvarkytis pirmieji darbininkai. Nepaisė net to, kad, vos užkūrus katilus, ėmus rūkti kaminui, bemat vokiečių artilerijos sviediniai sproginėjo čia pat, fabriko teritorijoje. Vėl iš visos Lietuvos buvo renkami ir komplektuojami įrengimai, siekiant atstatyti visą gamybos ciklą. Visa energetika – lokomobiliai, kūrenami malkomis, pastatai nešildomi, žiemą dirbama su pirštinėmis. O juk niekur geriau nerasi – riekia išlaikyti šeimas, branginti ir tokią darbo vietą. Bet tai buvo tik pats pokaris, gydomos karo žaizdos. Kasmet reikalai gerėjo, viskas stojosi į savo vietas. Žinoma, tiek, kiek tai buvo įmanoma, nugalint planinės ekonomikos grimasas. Fabrikui vadovauti pradėjau 1961 m. pradžioje. Kaip muziejinę retenybę teberadau tebedirbantį selfaktorių, visiškai susidėvėjusius garo katilus, nuo išleidžiamų tiesiai į ją plovimo ir dažymo atliekų net putojančią Akmeną. O ir politinė-ekonominė padėtis Sovietų sąjungoje tuo metu nežadėjo nieko gero. Vėl prasidėjo dabar jau šaltasis karas, ištisoms Rusijos sritims gyvenant pusbadžiu, buvo paskelbta Maisto programa, plėšinių įsisavinimai ir kt. Tad lengvajai pramonei dėmesys buvo tik likutinis. Teko teritorijoje pasistatyti kelis nurašytus garvežius ir gaminti kad ir menkų parametrų, bet tekstilei taip reikalingą garą.
O kadangi planinė ekonomika kuo toliau, tuo labiau rodė visišką savo negyvybingumą, pagrindinė valdžios varomoji jėga buvo nustatytų planų vykdymas. Ant visų tvorų buvo rašoma – „Planas – įstatymas“. Tad pabandyk nevykdyti įstatymo! Planinė ekonomika gimdė ir kitas negeroves – tai deficitą ir su juo susijusią korupciją. Ir štai tokioje visuotinio ekonominio chaoso terpėje reikėjo vykdyti planus, gaminti tik aukščiausios kokybės produkciją. O įvairių kontroliuojančių tarnybų buvo beveik dešimt! Bet sakoma – sunkumai žmones grūdina. Juo sunkiau, tuo labiau susitelkiama į kumštį, o laisviečiai jau nuo pokario iki galo tokie ir buvo. Garbė jiems! Tad kaip neprisiminti pokario verpimo ir audimo vadovų, praktikų-specialistų Jono Bliūdžiaus ir Stasio Stonkaus, vėlesnės gamybos vadovės Antaninos Brazdauskienės, ilgus metus vadovavusios verpimo cechui, ekonomistės Gražinos Ataitės, energetikos vadovo Vytauto Tautavičiaus, – visų neišvardinsi. Kaip neminėti jau nuo pokario „Laisvei“ atsidavusios gausios brolių Bruzdeilinų giminės, seserų Gadeikyčių šeimos, Kiškių giminės ir kitų.
1981 m. ramia sąžine atsisveikinau su „Laisve“, kadangi, nepaisant sunkumų, darbščių darbininkų ir sumanių specialistų dėka pavyko nuolat vykdyti gamybos užduotis. Palikau pastatytą ir naują modernią katilinę, ir nepigius nuotekų valymo įrenginius, kurie dabar tarnauja ir Kretingai, ir „siaura vieta“ buvus tarpines patalpas – su penkiaaukščiu administraciniu pastatu, jau nekalbant apie daugelio gamybinių patalpų plėtrą. Įsimintina karšimo priestato statyba. Mat ji atsirado dėl negirdėto mano „įžūlumo“! Už tai, kad leidau kaimo statybos organizacijai šalia pasistatytą bendrabutį prijungti prie fabriko komunikacijų, jie mums pastatė nepaprastai reikalingą karšimo pastatą. Nors už tai buvau „apdovanotas“ ministro papeikimu, bet modernus plačialangis gražiai dekoruotas pastatas ir dabar tebepuošia įvažiavimą nuo Klaipėdos į Kretingą. Taip pat vyko naujo šiuolaikiško taurinimo pastato projektavimo darbai. Sistemingai, gal kiek mažesne apimtimi fabrikas sėkmingai vykdė gamybines užduotis iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Bet įsitvirtinant rinkos sąlygoms, sutrikus tarpvalstybiniams susitarimams, ekonominiams svertams, paklausai, gamybos apimtys mažėjo. Nors laikinai buvo surasta ir Vakarų Europos rinka, intensyviai dirbta įsisavinant naują paklausų asortimentą, net bandyta pereiti į trikotažo, siuvimo sferą, bet visos pastangos buvo veltui. Ir taip, gyvavusi 78-erius metus, „Laisvė“ buvo sudeginta ant revoliucinių pertvarkymų aukuro.
Vienintelis materialus ženklas, liudijanti čia buvus ir menantis „Laisvės“ praeitį, – tai vėlgi legendinio liaudies skulptoriaus Kazimiero Orvido sukurtas granitinis paminklas. Tvirtas granitas – tvirtas ir „Laisvės“ atminimas. Ar kada beturės Kretinga objektą, kuriame po jo stogais paros bėgyje 3 pamainų režimu tilpdavo per 1 tūkst. dirbančiųjų. Vargu ar greitai Kretingoje bus toks objektas, kuris 78-erius metus, atlaikęs visus istorinius kataklizmus, net ir sunkiausiais momentais tūkstančiams kretingiškių buvo pragyvenimo šaltinis. Jau nekalbant, kad mažutės Kretingos vardas buvo žinoma pusei pasaulio nuo Didžiosios Britanijos iki Sachalino. Milijonai metrų darbščių rankų sušildytų audinių begaline srove sklido po pasaulį, ir tai buvo ne tas matas. Mes geriau skaičiuodavome, kiek kartų mūsų išleistais audiniais galėtume nutiesti taką iki Mėnulio ir atgal. Tad gal nors šis, manau, paskutinis „Laisvės“ jubiliejus atvers akis jauniems miesto ir komunalinio ūkio vadovams, koks yra brangintinas šis dviejų arų žemės lopinėlis su paminklu „Laisvei“. Kol kas jo aplinką „puošia“ matyt jiems svarbesnė šiukšlių konteinerių baterija, nerandant būdų, kaip ją užmaskuoti, skurstančios, karštomis vasaromis leipstančios kultūrinės eglaitės, automašinų ratais išvagotas skveras. O juk atsisveikinant „Laisvė“ beveik 5 ha plote paliko dešimtis senesnių ir visiškai naujų pastatų su komunikacijomis. Gausiai darbininkų prakaitu prilaistytoj žemėj vėl kyla nauji daigai dešimčių verslo įmonių pavidalu, pildančių ir Kretingos biudžetą. Šimtams dar Kretingos gatvėmis vaikštančių laisviečių, fabrikui atidavusių brandžiausius metus, ausyse dar dūzgia verptuvai, pokši audimo staklės, smelkiasi vilnos emulsijos kvapas. Nepamirštami buvę bendri rūpesčiai, užsimezgusi darbo draugystė. Svajojasi dar kartą susitikti. Juk birželio pirmą sekmadienį švęsdavome Lengvosios pramonės darbuotojų dieną. Ta proga gal ir Kretingos muziejus galėtų nušluostyti dulkes nuo nemažai „Laisvę“ menančių eksponatų. Gal pasikviestume ir mums brangius bendražygius, išsibarsčiusius po visą Lietuvą. Būtų malonu, bet tą organizacinį darbą galėtų atlikti jau tik mano jaunesni kolegos. O „Laisvė“ to verta.
Albertas GUŽAUSKAS
Buvęs 1961–1981 m. „Laisvės“ fabriko direktorius
|
|
