Aušra PETREIKĖ

Nes jie ėda skirtingą krakmolą. Šernas ėda įvairias žoles, jų šaknis, laukuose – javus, ypač mėgsta soras, grikius. Taip pat nesibodi užkandžiauti įvairiais vabzdžiais ar vikšrais ir žemės paviršiuje perinčiais paukščiais, pelėmis arba jauniklę stirną pričiupt. Rudeniop šernai miške sulaukia prinokusių gilių, riešutų, laukinių vaisių, ankštinių laukuose. Kartais ir į sodus užsuka paskanauti jūsų užaugintų rudens gėrybių. Galėčiau teigti, kad šernų mityba labiau visavertė negu kai kurių mitybos krypčių atstovų.

Naminė kiaulė ėda tai, ką duoda žmogus. Iš esmės – apdorotą krakmolą: plikytos kruopos ar bulvės, įvairios augalinės ir gyvūninės kilmės maisto atliekos. 

Čia ir paslėpta mintis. Tiek šerno, tiek kiaulės storumas priklauso nuo to, kokios formos krakmolą jie ėda.

Krakmolas gali būti dviejų būsenų: gelinės (kleisteris – kaip tapetų klijų?) ir kristalinės. Kaitinant iš krakmolo kristalų susidaro kleisteris (krakmolo milteliai tampa kisieliumi), o šaldant stebimas atvirkščias procesas: kleisteris virsta kristalais, ir atšalęs kisielius tampa pusiau koše. 

Yra toks dalykas, kaip atsparusis krakmolas. Jis ir yra kristalinės formos. Atsparusis krakmolas maisto produktų sudėtyje sudaro mažą dalį, iki 25–30 proc. viso krakmolo kiekio. Pavyzdžiui, virtos karštos bulvės turės apie 6,8 proc., kuomet šaltos – 13,3 proc. atspariojo krakmolo. Atsparusis krakmolas nevirškinamas plonajame žarnyne, kur visos maisto medžiagos turėtų būti įsiurbiamos. T. y., jis nevirsta gliukoze ir į kraują nepatenka, vadinasi, jis keliauja į storąjį žarnyną, ir ten su juo užsiima jau kitos bakterijos.

Kur slepiasi atsparusis krakmolas? Ten, kur šerniukas čepsi ėsdamas neapdorotus angliavandenių šaltinius. Žaliose bulvėse beveik visas krakmolas yra atsparusis. Taip pat atvėsę miltiniai ar bulviniai patiekalai. Vėstant krakmolas tampa aprašytos kristalinės formos. Jei rinktume geriausią iš blogiausių, galiu teigti, kad vakarykščiai cepelinai yra „sveikiau“ negu tik ką išvirti. Atšalęs, dar kartą pašildytas bulvių plokštainis ar šalti makaronai – taip pat. Tokie, antrąkart šildomi patiekalai, gliukozę kraujyje sukels gerokai mažiau negu ką tik gaminti. Tuomet net matau šiokią tokią prasmę valgyti humusą – šaltus trintus ankštinius.

Naminė kiaulė tunka, nes ji gauna plikytą, šiltą krakmolą kasdien. Šernas lieka pusriebis, kuomet ėda atsparųjį krakmolą – žalias šaknis, grūdinius, ankštinius, žalias bulves ir kitas mažiau krakmolingas gamtos gėrybes.

Valgant krakmolą ir nejudant – gliukozės perteklius virsta lašiniu. Jei krakmolas ne atsparusis, jis virsta gliukoze kraujyje. Yra ir kita pusė, kuomet gliukozė į lašinį nevirsta. „Valgau, kiek noriu krakmolo, bet nestorėju“, – tokiu atveju nėra, kuo džiaugtis, nes čia slypi pluoštas medžiagų apykaitos sutrikimų.

Nepamirškime ir to, kad šernai sprintus pabėgioja miške nuo varovų, o kiaulė trinasi keliuose kvadratiniuose metruose. Yra tokia senovinių Lietuvos vietinių kiaulių veislė, kurios laisvai gyvendavo miške. Žinoma, dabar dėl afrikinio kiaulių maro ši utopija baigėsi. O išvis, ar kas žino, kad kiaulės gali gyventi laisvėje lauke visus metus? Nors atrodo, kad jos šiek tiek stangresnės ir lieknesnės negu gyvenančios tvarteliuose, bet ganėtinai storais lašiniais apaugusios.

Protarpinio badavimo gerbėjams – pagalvokite apie tai, kad dažnai kiaulės šeriamos tik vieną ar du kartus per dieną. Šeriant kiaules retai – lašinių kiekis augs. Tad protarpinis badavimas neskirtas visiems. O ilgesnis badavimas gali ne tik nepataisyti sutrikusios medžiagų apykaitos, bet ir dar labiau ją išderinti. Ypač, kai tikslingai nevalgomi pusryčiai ir pietūs, o vakare, užpuolus maistui, saikas tyli kamputyje.

• Rašyti komentarą (3)