|
|
|
Atvėrė duris savo svajonėms
Meninį polinkį savyje nuo vaikystės ugdanti dainavimo mokytoja Sigita Dimskienė teigė senokai pajutusi, kad pastebi aplinkos ir daiktų grožį, kurio trapumo akimirką jai norisi ne tik išlaikyti, bet ir labiau akcentuoti. Todėl moteris ėmėsi restauruoti senovinius baldus. Atpalaiduojanti baldų dekoravimo galia „Visur man norisi gražinti ir pridėti ranką, norisi grožio ir subtilumo. Šios savo veiklos net nepavadinčiau baldų restauravimu, tai – labiau baldų dekoravimas. Tikrieji restauratoriai gilinasi į baldo istoriją, visapusiškai jį atstato, o man, pridėjus tam tikrų detalių, spalvų, potėpių, norisi tam baldui suteikti patrauklumo, elegancijos, žavesio“, – pasakojimą pradėjusi S. Dimskienė paatviravo šiame kelyje esanti ne taip ir seniai, vos daugiau negu metai. „Ėmiau domėtis, kaip tai daroma, kokios medžiagos naudojamos, peržiūrėjau daugybę vaizdo įrašų, taip pat važiavau mokytis į Kaune esančius „Kreidos namus“, kur organizuojami įvairūs dekoravimo mokymai tiek naujokams, tiek pažengusiems“, – pasakojo S. Dimskienė, jau pajutusi atpalaiduojančią baldų dekoravimo galią. Nepigus malonumas Įsigijusi senovinį baldą ir ėmusis jo gražinimo moteris niekur neskuba, leisdama sau pasimėgauti kiekvienu potėpiu, kūryba ir laukdama mintyse užgimsiančios naujos idėjos. „Dabar neskubėdama dekoruoju seną pianiną, jaukinuosi atspalvius, detales. Man norisi iš seno, nualinto baldo atkurti kažką visiškai kitokio, naujo, gražaus. Pianinas šiuo metu yra vienas didesnių iššūkių, kurių ėmiausi. Pirmasis mano atstatytas baldas, kuris šiuo metu puošia dukters Lukrecijos kambarį, buvo komoda, vėliau prie jos prisijungė žavi prancūziško stiliaus kosmetinė su stalčiukais, dar buvo konsolė, vėliau nedidelė spintelė sūnaus Kornelijaus kambariui“, – neskubėdama prikeltus naujam gyvenimui baldus vardino S. Dimskienė, pridūrusi, kad jos rankų dar laukia didžiulė komoda ir rašomasis stalas. „Po truputį, vis pasekdama įdomesnius pasiūlymus, baldų pasidairau internete, pasipildydama naujais, kad turėčiau jų, laukiančių eilėje. Tai nėra pigus malonumas – klasikiniai, riestomis kojytėmis, prancūziško stiliaus baldai tikrai yra brangūs“, – kalbėjo meninę gyslelę savyje atradusi moteris. Tikroje palėpėje – „Menų palėpė“ Sigita Dimskienė yra klasikinio dainavimo mokytoja, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Klaipėdos fakultetą, ir šiuo metu Platelių meno mokykloje dirbanti pagal specialybę. Taip pat, kad sustiprintų muzikos, meno bei istorijos žinias, pašnekovė ten pat studijavo ir muzikos teorijos ir istorijos magistratūroje. „Plateliai turi savotiško žavesio, man patinka ten tvyranti atmosfera ir mažo miestelio aura. Į darbą važiuoju tris kartus per savaitę, esu solinio dainavimo mokytoja, į pamokas vaikai ateina po vieną, tad darbas yra individualus, asmeniškas. Nėra didelio nuovargio, lieka daugiau vietos kūrybai. Matyt, tas labiausiai ir traukia“, – atviravo S. Dimskienė, ne sykį sulaukusi pasiūlymo dirbti mokyklose didelėse klasėse ar vadovauti chorams. Bedirbant meno mokykloje, vieną dieną Sigitai netikėtai kilo mintis turėti kažkokias patalpas, kur vaikai rinktųsi po darželio ar pasibaigus mokykloje pamokomas. Taip 2014-aisiais gimė „Menų palėpė“. „Tuo metu, kai kūrėmės, darželiuose dar nebuvo populiarūs įvairūs būreliai, todėl užteko norinčių pas mus lankytis, vėliau veiklą gana stipriai pristabdė kovido pandemija ir darželiuose užgimusios popamokinės veiklos vaikams“, – laikmečio iššūkius įvardino S. Dimskienė. Gimus vaikams, pašnekovė rado dar vieną aistrą – fotografiją. „Ši mano aistra eina kartu su dainavimu. Kai manęs paklausia: kas gi tu esi išties, tai sakau: pagal specialybę esu dainavimo mokytoja, o pagal pomėgį – fotografė“, – pasakojo menininkė. Dainavimas, fotografija, baldų dekoravimas – regis, skirtingi dalykai, bet juos visus jungia meninis ryšys. „Restauruodama ir dekoruodama baldą pati visada niūniuoju kažkokią melodiją, paskui užbaigusi jį fotografuoju“, – šypsojosi pašnekovė. Įkvepia ir šeimos palaikymas Anot Sigitos, ji gimė visai ne menininkų šeimoje. Nors jos tėčiui, Jonui Kubiliui, kilusiam iš Skuodo rajono, patinka piešti, jis visą gyvenimą praleido už sunkiasvorės mašinos vairo. Mama Vilija Kubilienė, į Kretingą atitekėjusi iš Kelmės, daugybę metų dirbusi draudimo agente, visuomet šalia pagrindinės veiklos turėjo pomėgį siūti, megzti. „Šeima mano pomėgiais labai džiaugiasi. Matydami mano laimingas akis ir stebėdami, kur mane veda vaizduotė, visi nekantriai laukia galutinio rezultato, žinodami, kad viską padarysiu taip, kaip matau savo vidumi. Vyras Karolis mane stipriai palaiko, motyvuoja. Visuomet, kai būna nauji mokymai Kaune, jis stengiasi mane saugiau nuvežti ir laukia, kol baigsis. Džiaugiuosi, kad jis pritaria mano idėjoms, leidžia man skleistis, žinoma, kartais ir pakritikuoja, bet tai yra sveika. Penkiolikmetė dukra Lukrecija bei dvylikametis sūnus Kornelijus taip pat labai palaiko. Pradėjus fotografuoti, Lukrecija buvo mano pagrindinis modelis, o dabar ji jau ir pati gana drąsiai ima fotoaparatą ir fotografuoja, beje, labai sėkmingai“, – šeimos palaikymu džiaugėsi S. Dimskienė. Svajonių baldas, kurį meniškos sielos pašnekovė labai norėtų dekoruoti ir šiuo metu intensyviai ieško, yra knygų vitrina-komoda-biblioteka, stiklinėmis durelėmis, riestomis kojelėmis. „Jau esu tokią užmačiusi, tai yra vienetinis, išskirtinis baldas, tad jo ir kaina dažnai būna neįkandama, bet stebiu rinką ir žinau, kad tai, kas skirta man, tikrai parkeliaus į mano namus“, – optimistiškai nusiteikusi S. Dimskienė visada savo svajonėms laiko plačiai pravertas duris. --- „Visame kame man norisi pagražinimo, rankos pridėjimo, grožio bei subtilumo. Šios savo veiklos net nepavadinčiau baldų restauravimu, tai labiau baldų dekoravimas. Pridėjus tam tikrų detalių, spalvų, potėpių, man norisi baldui suteikti patrauklumo, elegancijos bei žavesio", – sakė Sigita Dimskienė.
|
|
