|
|
|
Didžiausias iššūkis – vienatvės jausmas
Praėjusio penktadienio vakarą Kretingos savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje susirinkę žmonės sulaukė neeilinio svečio, ką tik irkline valtimi perplaukusio Ramųjį vandenyną: netekęs 25 kg, nuirklavęs 13 tūkst. km, vandenyje išbuvęs 140 dienų žvaliai visus pasveikinęs į sceną įžengė ekstremalių kelionių mėgėjas Aurimas Mockus. Kretingoje – pirmasis susitikimas „Idėja perplaukti vandenyną gimė spontaniškai, bet tai nebūtų visiška tiesa. Visuomet kažką stebiu, kažką išgirstu, kažkuo susižaviu. Pirmasis, kuris mane įkvėpė, buvo latvis Karlis Bardelis, kuris su pertraukomis per porą metų įveikė Indijos vandenyną. Tiesa, jis plaukė per karantiną, etapais, neskubėdamas, laviruodamas tarp salelių. Kitas buvo mano bendravardis Aurimas Valujavičius, kuris įveikė Atlantą. Stebėjau jų valtis, ėmiau jomis domėtis ir vis labiau artėti savo vizijos link. Nors gyvenime irklų normaliai net nebuvau paėmęs į rankas, nusprendžiau, kad man turi pavykti. Norėjau visiems, kurie sako, kad tai neįmanoma, įrodyti, kad, jei savyje turi ryžto ir noro kažką prasmingo padaryti, viskas yra įmanoma“, – sakė A. Mockus, akcentuodamas, kad šis susitikimas Kretingoje yra pirmasis iš visų suplanuotų Lietuvoje. Pasakodamas apie kelionę plaukiant vandenynu, keliautojas paminėjo šešias laiko juostas, kurias jam reikėjo kirsti, ir kasdienybės rutiną. „Atsikeldavau vos ėmus švisti, pusryčiaudavau, tada susisiekdavau su savo komanda, iš kurios gaudavau orų prognozes, pasitikslindavome maršrutą, susisiekdavau su savo šeima. Tam turėjau apie vieną valandą rytą ir vieną valandą vakare. Apie septintą valandą ryto jau imdavau irkluoti, pavalgydavau ir vėl irkluodavau. Esu irklavęs ir 22 valandas per parą, nes reikėjo išeiti iš neigiamo vėjo, paskui po kelių dienų buvo tinkama srovė, jau galima buvo atsipūsti. Tad rutina tokia – prašvito, pavalgei, irkluoji, pavalgei, irkluoji, ėmė temti – susisieki su komanda ir eini miegoti“, – prisiminimais dalinosi keliautojas, kelionėje supratęs, kad daugiau gyvenime nelabai norės valgyti paprikų-pomidorų sriubos, kurios vienas jo komandos narių, atsakingas už maisto davinius, buvo nupirkęs daugiausiai. Sunkiausią akimirką reikia perlipti per save Žinodamas, kad vandenynas neatleidžia jokių klaidų, ekstremalių kelionių mėgėjas ir naktį negalėjo visiškai atsipalaiduoti, jis turėjo išlikti budrus ir į viską reaguoti žaibiškai. Reikėjo skirti daugiau dėmesio artėjant prie salų, stebėti maršrutą. Šioje kelionėje A. Mockui teko pamatyti mėlynuosius banginius, delfinus, ryklius, įvairiausių žuvų, ne sykį valyti valties dugną nuo prikibusių moliuskų. „Pats didžiausias iššūkis – tai vienatvės jausmas. Jau prieš pat startą tai žinojau, tik nenutuokiau, kada tas jausmas apims. Iš pradžių buvau apimtas didžiulio entuziazmo, stengiausi kuo daugiau nuplaukti. Žinoma, buvo ir kūno skausmų, mėšlungio spazmų, reikėjo su tuo susitaikyti ir susigyventi. Man sustoti pusiaukelėje yra pats baisiausias dalykas, visuomet žinau, kad sunkiausią akimirką reikia perlipti per save. Kol kas nesakau, kad norėčiau pakartoti tai, ką man teko pajusti, kuomet daužo ketvirtos kategorijos taifūnas, kai vėjo greitis 220 km/h ir kyla 16 metrų aukščio bangos“, – atviravo keliautojas, šiuos skaičius sužinojęs tik tuomet, kai buvo išgelbėtas. Kiekvienoje kelionėje svarbi intencija „Kasdien stengdavausi įveikti apie 50 jūrmylių. Tai yra bendras vidurkis, nuplaukdavau daugiau ir mažiau, bet vidurkis buvo toks. Viena jūrmylė yra 1 852 metrai, vadinasi, beveik 2 kilometrai. Kelionei intensyviai ruošiausi pusę metų, lankiausi irklavimo centre, mokiausi irklavimo technikos, lankiau džiu-džitsu treniruotes, papildomai vaikščiojau į salę kilnoti svarmenų“, – pasakojo A. Mockus, šią kelionę skyręs atkreipti pasaulio dėmesį į karą Ukrainoje ir į onkologinėmis ligomis sergančius Lietuvos vaikus. Keliautojas akcentavo, kad kiekvienoje kelionėje labai svarbu turėti intenciją – tai leidžia papildomai atrasti jėgų kai, užklumpa emociškai sunkiausias momentas. „Kai turi intenciją – sunkiausią akimirką ji padeda tave motyvuoti. Į Ukrainą nuo pat karo pradžios turėjau ne vieną misiją su humanitarine pagalba, pamatęs, kad slopsta pagalbos potencialas, supratau, kad reikia kažką daryti, pasauliui nešant žinią ir parodant, kad Ukraina – ne viena. Ir ta žinutė, kaip ir Lietuvos vardas, tikrai nuskambėjo per visą pasaulį. Nors ne visai taip, kaip tikėjausi, bet per gelbėjimo operaciją išties sulaukiau pasaulinio dėmesio“, – A. Mockus paaiškino, kad yra glaudžiai susijęs ir su Rimanto Kaukėno paramos fondu, kuris globoja onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Jis buvo nuvykęs į Kauną, Onkologijos centrą. Jame besigydantys vaikai buvo padarę apyrankes, kurias irkluotojas buvo pažadėjęs perplukdyti per vandenyną. Taip pat jie perdavė ir karolius, į kuriuos suvėrė pačias skaudžiausias išgyvenimo akimirkas, patirtis ir kuriuos paprašė paskandinti pačioje giliausioje vandenyno vietoje. „Supratau, kad šios apyrankės yra didžiulė kiekvieno iš tų vaikų viltis, kad jie jų lauks grįžtant, todėl man buvo labai svarbu tas apyrankes išsaugoti ir dramatiškos akimirkos metu jas pasiimti su savimi“, – keliautojas džiaugėsi išsaugojęs vaikų viltį ir šiuo metu besiruošiantis jiems nuvežti apyrankes, kurios kartu su juo perplaukė dalį Ramiojo vandenyno. Gyvenimas yra meilė Paklaustas, kodėl valtis buvo pavadinta „Kuršis“, keliautojas prisiminė pamario krašto istoriją: „Manau, kad šiuo vardu pavadindamas valtį atidaviau savotišką duoklę ir pagarbą savo tautos ir genties šaknims. Pats esu kertinis klaipėdietis, kuršiai buvo šio krašto gyventojai, vadinasi esu jų palikuonis.“ A. Mockus prisipažino gana stipriai išgyvenęs dėl pražuvusios valties, tačiau jau yra žinoma, kad valtis rasta jūroje, 12–13 km nuo kranto, apie 400 km į šiaurę nuo Brisbano. Jei apie šią kelionę rašytų knygą, keliautojas ypatingą dėmesį skirtų paskutinėms trims paroms, patekus į audrą. „Jei rašyčiau knygą, ją pavadinčiau „Laiminga nelaimingos pabaigos istorija“. Iš to išgyvenimo liko dramatiški prisiminimai, ir jie visuomenę tikrai pasieks per dokumentiką, filmą ar knygą. Pabaiga bus laiminga – aš esu čia, dabar galiu švęsti kiekvieną dieną ir Dievui bei visiems žmonėms, kurie meldėsi kartu su manimi, galiu dėkoti už gyvenimą. Savo šeimai buvau davęs pažadą, kad grįšiu namo, ir šį pažadą ištesėjau, – A. Mockus sakė, jog sunkiausiomis akimirkomis tekdavo prisiminti šį pažadą, kad rastų savyje jėgų semti vandenį ir nepasiduoti stichijai. --- Kelionė kainavo apie 200 tūkst. Eur. Planuota jos trukmė 6–8 mėnesiai. Valties pavadinimas „Kuršis“ ir ornamentai tiesiogiai susiję su baltų kultūra, archeologiniais radiniais. A. Mockaus plaukimas pretenduoja tapti keliais Gineso rekordais.
|
|
