„Grubusis“ teatras spektaklio idėją pasigavo Prancūzijoje

„Kostiumais siekiau perteikti personažų charakterius“, – sakė Guoda Korsakaitė. Šalia jos – teatro režisierius Virginijus Milinis.

Palangos kultūros centro „Grubusis“ teatras intensyviai ruošiasi šį savaitgalį kurhauzo teatro salėje įvyksiančiai premjerai – kovo 29 ir 30 dienomis, o vėliau dar balandžio 5-ąją žiūrovus pakvies į komediją pagal prancūzų dramaturgo Laurento Baffie pjesę „OK Sutrikimas“.

– Kūrinio pavadinime užkoduota diagnozė – ją turinčius žmones nuolat kamuoja įkyrios mintys, diskomfortas, dėl to nukenčia gyvenimo kokybė. Teatro režisieriaus Virginijaus Milinio paklausiau, kodėl pjesė jam pasirodė verta dėmesio ir kas joje juokingo?

– Dabartiniais laikais ši tema tapo itin aktuali, žmonių su tokia diagnoze daugėja. Kadangi aš dar dirbu ir sanatorinėje mokykloje Palangoje, pastebiu nemažai tokių ir vaikų – atpažįstu juos iš elgsenos: pavyzdžiui, kalbėdami nežiūri tau į akis, nerodo jausmų, bijo šviesos blykstelėjimo ar didesnio garso, gali susinervinti lygioje vietoje arba tiesiog čia ir dabar pravirkti, nes kažkas pasirodė per jautru. Ir jeigu ši liga nepagydoma, tai galvoju, – kokia ateitis tada laukia mūsų visuomenės?

Man, kaip kūrėjui, aktoriui, režisieriui, ši pjesė – tarsi nearti dirvonai, kai savo kūrybos galiomis, būdamas normalus (na, sąlyginai normalus, nes mes kiekvienas turbūt kokį nors nukrypimą turim), bandau perteikti, kaip galėtų atrodyti tas žmogus, kuris bijo eiti linijomis, be atvangos plaunasi rankas, pakartotinai viską tikrina, nuolat kažką skaičiuoja, keikiasi...

Apie Laurentą Baffie anksčiau nežinojau – kaip bebūtų, gyvenam Europos pakrašty. O, pasirodo, jis populiarus. Pernai su teatru pabuvojome improvizaciniuose mokymuose Prancūzijoje, viešose miesto vietose vaidinom kartu su vietiniais aktoriais. Ir viena jų – mimė, klounė – užsiminė, kad štai yra toks prancūzų dramaturgas, parašė pjesę „OK Sutrikimas“, premjera įvyko 2005-aisiais Paryžiaus Karališkuose rūmuose. Aišku, kad sudomino. Prancūzai pjesę atsiuntė, į lietuvių kalbą mums išvertė toje šalyje gyvenantis palangiškis Mantas Jonaitis.

– Bet ar iš pažiūros liūdna, skaudi tema gali būti juokinga? Ar apskritai padoru yra juoktis iš nelaimingo negalios slegiamo žmogaus? – Mes, lietuviai, esam rezignacijos tauta, mums nuolat prieš akis – tremtiniai, partizanai... Apie tai aš kalbu ta gerąja prasme, su pagarba. Bet prancūzai yra prancūzai, jie kitokie, gyvena su kur kas daugiau humoro. Pjesės personažų elgsena, stebint iš šalies, tikrai sukelia juoką. Be to, ir jie patys savikritiški, nebijo pasijuokti iš savęs. Nors vienoje vietoje užsimena: „Man taip sunku gyventi, nes visi iš manęs juokiasi.“

Kodėl spektaklis – komedija? Nes pats pjesės autorius kūrinį taip interpretuoja, ir mums tai priimtina.

Akimirka iš komedijos „OK Sutrikimas“ repeticijos.

– Palangos „Grubusis“ teatras apskritai mėgsta komedijos žanrą. Bet sakoma, kad gerą komediją sukurti sunkiau negu ašaringą dramą. Kaip išlaviruojate jūs, kad komedija būtų ne banali, o žiūrovui sukeltų juoką?

– Drama, tragedija, kai žiūrovas patiria katarsį, nuo seno laikoma aukštuoju, o nuo antikos laikų gyvuojanti komedija – žemuoju literatūros žanru, kuris skirtas prasčiokams, plebėjams. Tačiau, jeigu spektaklio žanro neįvardiji, jį gali nusistatyti patys žiūrovai. Mes išdrįsom ir įvardijom. O, pavyzdžiui, anksčiau rodytoje komiškoje dramoje „Kapinių klubas“ taip pat buvo daug juoko, bet jos komedija nevadinome. Manau, gerame spektaklyje turi būti visko.

– „Grubusis“ teatras gyvuoja daugiau kaip 30 metų, po spektaklį pastatote kone kasmet. Buvote pripažintas ir geriausiu metų mėgėjų teatru Lietuvoje, 2001-aisiais į Palangą esate parvežę ir „Aukso paukštę“. Kaip jus nuteikia viešojoje erdvėje seniai sklandančios diskusijos, kad mėgėjų teatro rūbą jūs jau išaugote?

– Dirbam, kaip sugebam, kiek turim kūrybinių galių, o žiūrovai vertina. Kartais ir aš pastebiu, kad profesionaliame teatre koks nors aktorius atėjo ir tą vakarą „atidirbo“ be užsidegimo. Man patinka vienos Klaipėdos jaunimo teatro aktorės žodžiai, kad reikalinga mėgėjiško entuziazmo ir profesijos dermė. Teatre rutinos negali būti, žiūrovui nepasakysi, kad šiandien aš esu blogos nuotaikos, susipykau su žmona ar panašiai. Kas benutiktų, privalai būti geros nuotaikos. Į mūsų teatrą vaidinti žmonės ir ateina būtent tokie.

Akcentu tapo ir dailininkės Guodos Korsakaitės sukurti personažų batai. Pavyzdžiui, „švaros maniakui“ – žydri, nes primena antbačius, dėvimus einant į muziejų arba į baseiną.

– Per repeticijas iš aktorių jums pavyksta „išspausti“ pakankamai ar norėtųsi daugiau?

– Visada žmogus savyje turi daugiau, jis net pats nežino, ką gali „išplėšti“ iš savo vidaus. Kartais nuliūstu, kad galbūt pats nemokėjau išprašyti, nesugebėjau „atkoduoti“ aktoriaus. Kita vertus, tai yra subtilus dalykas, turi būti itin artimi ryšiai, kad galėtum išdrįsti pasakyti daugiau.

– Kas yra jūsų teatro aktoriai? Kokių tai profesijų žmonės?

– Mokytojai, vadybininkai. Nėra inžinierių, gydytojų, prokurorų. Bet, pavyzdžiui, yra profesionali režisierė. Spektaklyje „OK Sutrikimas", be manęs, vaidins Rasa Valentienė, daug metų dirbusi Telšių Žemaitės teatre, Karolina Vitkevičiūtė, kuri teatrą iš arčiau pažino dar būdama moksleivė, kai lankė užsiėmimus Šiaulių vaikų ir jaunimo teatre. Taip pat – Rita Milinienė, Vilma Ramelytė. Debiutuos, aktorės amplua pirmąkart save išbandys Rita Aukštuolė ir Dalia Petkuvienė.

Premjeros išvakarėse noriu pasidžiaugti ir kitais, kurie prisidėjo kuriant šį spektaklį. Tarp jų – ypač gabia, išsilavinusia scenografe, vaizdo projekcijų autore, kostiumų dailininke Guoda Korsakaite, ne pirmo mūsų spektaklio šviesų dailininku Robertu Petraičiu. Anksčiau muzikos patys ieškodavomės, o dabar pirmą kartą ją specialiai šiam spektakliui sukūrė vilnietis kompozitorius Rytas Svilainis.

– Kokio žiūrovo tikitės?

– Žinau tik, kad bilietus į premjerą perka puikiai. Koks žiūrovas ateis, reikėtų paklausti rūbininkės, nes mes niekada to nežinom, salę spėjam apžvelgti tiek, kol po spektaklio scenoje nusilenkiam. Bet pastebėjau, kad pastaruoju metu jau ateina ne tik moterys, o ir vidutinio amžiaus, ir 40-mečių vyrų. Gal, sakau, ne tik duoklę žmonoms atiduoti? Gal dėl to, kad komedija, kad norisi linksmai praleisti vakarą?

– Kodėl šis spektaklis su žyma N-16?

– Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai – dabar daugelis teatrų apsidraudžia. Tai todėl, kad, pavyzdžiui, jau ir mokykloje mokytojas turi atsiklausti, ar gali ant peties ranką uždėti vaikui, o ir šis dar pamąstys, ar tikrai leisti... Nesinori sulaukti protestų iš „mamyčių klubo“, nes mūsų spektaklyje bus ir rūkoma, bus stiprių šviesų ir garsų, o vienas personažas su Tureto sindromu keiksis.

• Rašyti komentarą (1)