Trys Kretingos rajono kultūros centro tremtinių choro istoriją kūrę ir tebekuriantys jo vadovai: (iš kairės) Ramūnas Baršauskas, Rūta Jurgutienė ir Kristina Rimienė.

Kretingos rajono kultūros centro tremtinių choras, prieš dvejus metus susivienijęs su senjorų choru ir pasivadinęs „Polėkis“, šiemet mini savo veiklos 30-metį. Ta proga choras dalyvaus balandžio 11-ąją Klaipėdoje įvyksiančioje buvusių politinių kalinių ir tremtinių šventėje „Mūsų dainos gintarinės 2025“ , o jubiliejinis 30-mečio minėjimo renginys Kretingoje įvyks rudeniop.

Choro ištakos ir jo vadovai

Nuo įsikūrimo pradžios tremtinių choras vadinosi „Atminties versmė“. Jo ištakos – pačioje nepriklausomybės pradžioje šviesaus atminimo vydmantiškės kultūros veikėjos poetės Nijolės Rimkienės suburtas politinių kalinių ir tremtinių ansamblis. Iš N. Rimkienės nuo 1995-ųjų kolektyvą perėmė profesionali chorvedė pedagogė Rūta Jurgutienė, šiai veiklai skyrusi daugiausiai – 18-a – savo gyvenimo metų. Per tą laiką choras stipriai išaugo, tai buvo patys brandžiausi jo metai. Nuo 2013-ųjų chorui vadovauti ėmėsi chorvedė, mišraus kamerinio choro „Kristale“ vadovė, dabartinė Kretingos rajono kultūros centro direktorė Kristina Rimienė.

Pradėjusi eiti naujas pareigas, suburti ir sustiprinti dėl dalyvių amžiaus gerokai išretėjusį tremtinių chorą ji pakvietė savo bičiulį klaipėdietį Ramūną Baršauską, – su juo sykiu dalyvauja Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos veikloje. R. Baršauskas dar vadovauja Žvejų rūmų mišriam chorui „Cantare“, Stasio Šimkaus konservatorijos ir Eduardo Balsio menų gimnazijos chorams.

Išlaikė ilgametes tradicijas

Kretingos tremtinių choro istoriją kūrusius ir tebekuriančius jo vadovus – R. Jurgutienę, K. Rimienę ir R. Baršauską – „Pajūrio naujienos“ paprašė kartu pavartyti 87-erių Rūtos sudarytą choro nuotraukų albumą ir prisiminti savus veiklos laikotarpius, pasidalinti, kokios patirties ši veikla suteikė jiems patiems.

Rūtos Jurgutienės (kairėje) atmintin įstrigęs prezidento Valdo Adamkaus dvigubas rankų paspaudimas ir nuotrauka prisiminimui.

Rūta Jurgutienė:

– Kai Lietuvoje buvo pradėtos rengti Tremtinių dainų ir šokių šventės, mane pasikvietė tuometinė Kretingos kultūros centro direktorė Konstancija Macienė ir paprašė, kad perimčiau saviveiklinį tremtinių kolektyvą iš a. a. Nijolės Rimkienės, nes, su visa pagarba jai, ji buvo savamokslė vadovė, o dainų šventėms reikėjo paruošti specialias kūrinių programas. Tuo metu aš dar dirbau muzikos mokytoja Vydmantų mokykloje, ir dainuojančius tremtinius ėmiausi mokyti muzikinio rašto, natų.

Taip kolektyvas iš ansamblio išaugo į chorą, o ilgainiui – į labai galingą chorą. Mus labai sustiprino, ypač – vyriškais balsais, iširęs mišrusis choras „Gintaras“, tarkim, į respublikinę Lietuvos vardo 1000-mečiui skirtą dainų šventę 2009-aisiais išvyko net 76 choristai! Atvyko šventės organizatorių atstovas Vytautas Miškinis ir mus atrinko iš daugelio kitų chorų. Tačiau iš pradžių, kai susikūrėme 1995-aisias, į Respublikines dainų šventes tremtinių chorų dar nekviesdavo. Bet mes dėl to neliūdėjome: Jurbarko tremtinių chorui vadovavo labai aktyvi chorvedė, mano studijų laikų bičiulė Marija Tautkuvienė. Supykusi ji išsikėlė ambiciją ir 1998-aisiais surengė galingą tremtinių chorų šventę, į kurią pakvietė net 33 chorus iš visos Lietuvos. Ir taip daugel metų bičiuliavomės, vykdavome koncertuoti vieni pas kitus ne tik į Jurbarką, bet ir į Plungę, Šilutę, dalyvaudavome įvairiose šventėse, festivaliuose, vykdavome į išvykas.

Ariogaloje kasmet pradėta rengti Tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžius. Nuo 1998-ųjų vykome ir mes, kretingiškiai, įsijungdavome į galingą jungtinį šalies chorą. Visam gyvenimui įsiminiau būtent tuos 1998-uosius Ariogaloje, kada dalyvavo Prezidento pareigas pradėjęs eiti Valdas Adamkus: priėjęs visiems spaudė rankas, o man – ir antrąkart, tuomet ėmė juoktis, sako – turim įamžinti šitą dvigubą susitikimą.

Ilgainiui tremtinių gretos ėmė retėti: vienas po kito mirė vyrai, turėję labai stiprius balsus – per mano vadovavimo metus iki 2013-ųjų mirė 13 choristų vyrų ir 4 moterys. Man pačiai jau buvo 77-eri, prašiau, kad chorą perimtų kitas chorvedys, sutiko K. Rimienė. Šiandieną iš senųjų tremtinių choristų bažnyčioje dar susitinku su Leokadija Kaukėnienė, Danute Elena Buitvydiene – abi pakaitomis buvo ilgametės choro seniūnės, Petrute Jakiene, Danute Martinauskiene.

Kristina Rimienė:

– Matydavau, kaip Rūta po repeticijų dėlioja natas, ji paliko man visą repertuaro bibliotekėlę, kurioje – dainos apie tėvynę, tremtinių ilgesys. Tuomet choristų bebuvo likę vos 12, pamažu išaugome iki 20-ies. Į kiekvieną repeticiją žmonės ateidavo su džiaugsmu, mačiau, kaip švyti jų akys. Juos stiprino tarpusavio bendrystė, nors dauguma – itin garbaus amžiaus, ligoti žmonės, bet daina jiems – tarsi terapija, kuri gydė, kėlė viršum kasdienybės. Išsaugojome tradiciją koncertuoti šventėse, kasmet vykdavome į sąskrydį Ariogaloje.

Choras „Atminties versmė“ 2007-aisiais, jo klestėjimo metais.

Tas dešimtmetis darbo su tremtinių choru praturtino mane gyvai išgirstomis tų žmonių išgyventomis istorijomis, stiprybe ir tikėjimu, kad viltis visuomet gyva, ką jie ir nori pasakyti savo dainomis.

Ramūnas Baršauskas:

– Man atėjus vadovauti prieš pustrečių metų, buvo nuspręsta chorą sustiprinti naujais balsais – nusprendėme būti atviri visiems, mėgstantiems dainą, pakvietėme senjorus. Vyksta natūralus procesas: chore beliko vos keli senbuviai tremtiniai, dainuoja jų vaikai, tačiau dauguma – senjorai. Nors išsirinkome naują choro pavadinimą, bet atsimindami savo pirminę paskirtį, nuo repertuaro per daug nenukrypome, viso mūsų dainos – apie tėvynę ir jos praeitį, gamtą ir jausmus. Tai – tarsi prisiminimų valandėlės, išdainuotos tremtyje ar namie, išgiedotos choruose. Žmonės nori koncertų, todėl dalyvaujame šventėse, dainuodami paminime Gedulo ir vilties dieną, išlaikėme tradiciją vykti į sąskrydį Ariogaloje.

Nors senjorai traukia iš širdies, bet norisi pasiekti ir rezultatų: stengiamės dainuoti ne tik dviem, bet ir trimis balsais, kad ne tik padainuotume, bet ir tobulėtume. Per pusantrų metų pasiekėme neblogų rezultatų: pernai dalyvavome Klaipėdos regiono dainų šventėje – priėmėme iššūkį įsilieti į jungtinį chorą ir išdainuoti Mažosios Lietuvos himną „Lietuviais esame mes gimę“ bei Donato Zikaro „O kai sauliūtė tekėjo“, ir tikslą pasiekėme.

Šis senjorų choras greta kitų, kuriems dar vadovauju, man yra ypatingas: kažkokių kalnų nenuversime, bet smagu, kai žmonės dirba su entuziazmu, jų akys švyti. Nes juose gyvena pažadinta meilė dainai.

• Rašyti komentarą (0)