Kretingos rajono kultūros centro Kartenos kamerinio teatro režisierius Virgilijus Noreika ir aktorė Irena Stražinskaitė-Glinskienė ėmėsi Ričardo Bacho apysakos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. „Amžinosios vertybės, apie kurias kalbama monospektaklyje, aktualios ir šiuo laikmečiu“, – sakė jie.

Šiandien, vasario 28-ąją, Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyriuje viešės Kartenos kamerinis teatras – jo artistė Irena Stražinskaitė-Glinskienė vaidins monospektaklį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Laikui nepavaldžią klasikinę 1970 m. išleistą Ričardo Bacho apysaką kamerinei scenai pritaikė ir režisavo Virgilijus Noreika.

I. Stražinskaitė-Glinskienė – saviveiklininkė, medikė, kuria eiles ir yra 6 knygų autorė, dvi jų parašytos žemaičių tarme. „Puoselėju gimtąją žemaičių kalbą, o į Karteną atvykstu iš kaimyninio Plungės rajono, Aleksandravo, kur irgi turime mėgėjų saviveiklinį teatrą, tačiau vaidiname išskirtinai žemaitiškai“, – kalbėjo monospektaklio atlikėja, kurią režisierius ir pastebėjo viename Kartenoje įvykusių renginių. Pakalbino vaidinti, ir Irena sutiko.

Moteris neslėpė: „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ ją sužavėjo iš karto, skaitant netgi pradėjo rastis tam tikros vizualizacijos. „Esu žmogus, kuris visada priima naujus iššūkius. Niekada nepuolu sakyti ne arba kad tai – ne man. Iššūkis buvo ir šis spektaklis, jau vien todėl, kad mintinai reikėjo išmokti be galo daug teksto, – I. Stražinskaitė-Glinskienė tvirtino, kad niekada nesakanti ir to, jog neturi laiko. – Atvirkščiai, sakau, kad jo turiu – aš taip save motyvuoju, nuteikiu, ir toks psichologinis pasirengimas labai gerai veikia.“

Pjesę ji mokėsi 3 mėnesius, tada prasidėjo repeticijos. Režisierius V. Noreika pripažino, kad inscenizuoti R. Bacho apysaką buvęs juodas darbas: „Pirmiausia ją reikia adaptuoti aktoriui, tada jau galvoti apie žiūrovą, kad jis suprastų ir priimtų tai, ką norime jam pasakyti.“

O kaip sekėsi dirbti kūrybiniam I. Stražinskaitės-Glinskienės ir V. Noreikos duetui?

„Esu labai lanksti, suvokiu kito žmogaus statusą – režisierius ir yra tam, kad vadovautų, aktorius – kad vykdytų jo nurodymus. Jeigu dėl kokios nors frazės ar niuanso kūrybiškai ir pasiginčijome – tai buvo retenybė“, – Irena prisipažino, kad dirbti jai su profesionaliu režisieriumi buvo nauja patirtis.

„Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ mūsų ir kaimyniniuose rajonuose jau buvo suvaidintas 10 kartų. Po to dėl objektyvių priežasčių sekė metų pertrauka, dabar ši pjesė vėl sugrįžo į sceną. Kartenos kamerinio teatro kūrinys sulaukė pasisekimo, kaip ir dabar po visą rajoną ir už jo ribų teatrą garsinanti pjesė „Pupos“. Paklaustas, kur slypi sėkmės paslaptis, V. Noreika sakė atradęs 4-ių raidžių – PPPP – formulę, kuri gana sėkmingai veikia: „Tos keturios raidės reiškia pagarbą, pasitikėjimą, pastangas ir pergalę. Pagarba turi būti žmogiška, nuoširdi, kitaip kažin ar įmanoma eiti toliau. Antra, – aktorius ir režisierius turi pasitikėti vienas kitu, pastangos neatsiejamos nuo juodo darbo ir rutinos, kurį Irena taip pat patyrė – su pjese kėlėsi, su ja ir gulėsi. Ir tik po viso to galime kalbėti apie pergalę – galutinį rezultatą, kurį įvertina žiūrovai.“

Nors pjesė „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ trunka 45 min., ir spektakliui tai nėra daug, šis vieno aktoriaus kūrinys tiek pripildytas teksto ir vaidmens, kad jam skirtas laikas yra labai optimalus.

Ir Irena, ir Virgilijus tvirtino, kad visur žiūrovo jie buvo sutikti labai šiltai. Pirmas įspūdis, kurio žiūrovai nė neslepia, – kaip galima išmokti tiek daug teksto. „Tai man susiję su nuoširdžia mane palaikančia emocija, žemišku rūpesčiu. Iš tiesų aš nesu profesionalė, niekur nesimokiau aktorystės ir neturiu paslapčių, kaip reikia mokytis ir atsiminti daug teksto. Aktoriai, žinau, turi tas paslaptis, turi sufleravimo priemones. Aš tiesiog pasirinkau būdą daug ir nuolat kartoti tekstą – tai pasiteisino“, – spektaklio užkulisius pravėrė I. Stražinskaitė-Glinskienė, akcentuodama, kad spektaklio turinys yra susietas su amžinosiomis vertybėmis, todėl ta tema, tegu ir užgimusi prieš kelis dešimtmečius, negali būti nereikšminga. „Jaučiu, kad spektaklį pažiūrėję pedagogai suvokia, kokia tai gali būti stipri motyvuojanti žinutė jų mokiniams. Kartais net pagalvoju – jeigu nors vienam mokiniui tai būtų paveiku, mūsų misija – įvykdyta“, – kalbėjo aktorė, o jai paantrinęs režisierius tvirtino, kad alegorinis pasakojimas aktualus ir šiuo laikmečiu, nes kalbama apie laisvę ir laisvę rinktis, atstumtųjų dalią, draugystę, mokytojo ir mokinio santykį, atleidimą.

„Yra ir kita viso to pusė – kad gyvenimas nėra vien tik buitis. Kad esama ir aukštesnių svarbesnių dvasinių dalykų, kad jų turime siekti, mokytis, skleisti sparnus, kad galėtume pakilti jų link“, – I. Stražinskaitė-Glinskienė sakė, kad kol kas išsikvėpti ji neketina, kad spektaklis, nors ir su metų pertrauka, dar neprarado to gerojo šleifo ir nėra išsemtas. Atvirkščiai – šis monospektaklis nereikalauja didelių salių, erdvių, todėl yra labai daug galimybių jį parodyti kuo plačiau. „Teatro spektaklis, kuris telpa į automobilį“, – pusiau juokais kalbėjo režisierius, pasidžiaugęs, kad jų dar laukia Kurmaičių, Baublių, Žvainių ir kitų Kretingos, kaimyninių rajonų bendruomenių žiūrovai.

Monospektaklio aktorė prisipažino, kad jai buvo gera sugrįžti į sceną, o, režisieriaus pastebėjimu, spektakliui dar yra kur tobulėti. „Matau neišnaudotą Irenos potencialą“, – sakė jis, R. Bacho kūrinį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ su I. Stražinskaite-Glinskiene prikėlę gyvenimui scenoje.

• Rašyti komentarą (0)