Kaimą nuo negandų saugo kryžius ir koplyčios

Atokus Kumpikų kaimas, esantis pusiaukelėje tarp Darbėnų ir Grūšlaukės, primena mažosios lietuvių liaudies architektūros muziejų po atviru dangumi: žmonės čia išsaugojo kelias dešimtis jų tėvų ir senelių statytų koplytėlių bei kryžių. Šis kaimas išsidėstęs taip pat kryžmai. O atvykstančius ir parvykstančius iš visų keturių pusių kaimo centre, ties kryžkele, pasitinka didingas, aukščiu medžius pranokstantis ir sovietmečio grėsmes atlaikęs Kumpikų simbolis - senasis kryžius.

Kiek griovė – nenugriovė

Senąjį Kumpikų kryžių, kuris į dangų stiebiasi maždaug 10 m ir yra matomas toli nuo kelio, prieš šešis dešimtmečius pastatė vietinis šaulys Feliksas Jonkus.

Kumpikų kaimo simbolis – griovimus sovietmetį atlaikęs didingas ąžuolo kryžius.

Jo duktė Angelė Kontrimienė, tebegyvenanti Kumpikuose, pasakojo: „Tėvas buvo didelis Lietuvos patriotas. Kad kaimas, esantis tarp miškų, kur virė aršios kovos tarp tautos brolių, būtų apsaugotas nuo negandų, jis ir sumanė pastatyti šį kryžių. Suspėjo dar prieš jį patį išvežant į Sibirą. Kaimo žmonės jam padėjo. Stribai visaip trukdė: apkūlė statytojus, bet žemaičio taip lengvai nepalauši. Vis tiek pastatė. Vėliau valdžia liepdavo kryžių nugriauti, siųsdavo traktorius. Bet kas pakels ranką prieš kryžių, - jis taip ir liko stovėti“.

Po Nepriklausomybės atgavimo A.Kontrimienė suorganizavo kaimo žmones remontuoti kryžių: perdažė, atkūrė sutrūnijusias detales.

Šiandien šis iškilus Kumpikų kaimo simbolis vėl stipriai nugairintas vėjų ir lietaus, o ąžuolo mediena per pusšimtį metų dar labiau sudūlėjo. Moteris sakė jau parūpinusi ir naujos medžiagos kitam kryžiui, tačiau žmonės ėmę sakyti, kad versti senąjį kryžių - nevalia. Tai būsią tas pats, kas prieš šventą daiktą pakelti ranką. Todėl A.Kontrimienė tebelaukia, bene atsiras kaime nagingų ar entuziastingų žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos restauruoti „senolį“.

„Mūsų kartos žmonėms tie šventi statiniai – ir kryžius, ir koplyčios – yra labai svarbūs. Išmiršta senieji žmonės. Kažin, ar jie berūpės jaunimui – jiems jau svarbūs kiti dalykai“, - svarstė 72-jų A.Kontrimienė, besirūpinanti dar ir koplytėlėmis ant maro kapų.

Vadina „dėivalių žmogumi“

Vytautą Vaičekauskį – dievukų drožėją – senieji Kumpikų žmonės vadina „dėivalių žmogumi“. Jis atkuria iš senųjų koplytėlių išvogtus dievukus – Marijos, Jėzaus ir kitų šventųjų figūras, remontuoja senąsias ir stato naujas koplyčias bei kryžius.

„Dėivalių žmogumi“ vadinamas Vytautas Vaičekauskis atkuria šventųjų figūras koplytėlėse vietoj išvogtų autentiškų.

Šventais žmonių vadinami V.Vaičekauskio kūriniai plačiai pasklido po Darbėnų apylinkes ir kaimus. Vienas kryžius „nuėjo“ iki Ventės rago, savo kūrybos pėdsaką drožėjas paliko ir Kryžių kalne bei Žemaičių Kalvarijoje. Jo darbų įsigijo muziejai bei privatūs kolekcionieriai.

„Kožna“ parapija turi tik jai būdingus kryžius. Kryžius, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą“, - tvirtino dievdirbys.

Nors nuo vaikystės mėgo staliaus darbus, tačiau drožybai atsidėjo tik išėjęs į pensiją. 78-erių V.Vaičekauskis, primityviojo liaudies meno kūrėjas, savo dievukais yra pelnęs šalies tautodailės kūrėjo vardą.

„Dėivalių žmogus“ sakė, jog nebesuskaičiuotų, kiek jo rankos per ketvirtį amžiaus nuglostė šventųjų figūrėlių. Tačiau jis mano, kad daugiausiai yra išdrožęs „lakunkų“ arba kitaip dar vadinamųjų „žegnavonių“ – šventųjų figūrėlių, prie kurių pritvirtinamas indas švęstam vandeniui laikyti.

Paklaustas, kodėl jis - „dėivalių žmogus“ - nesiryžta restauruoti Kumpikų kryžiaus, žmogus atsakė: „Toks darbas – nebe mano jėgoms. Kumpikų kryžiui reikalingos tvirto meistro rankos“.

Rūpinasi maro kapais

Važiuojant per Kumpikus, dėmesį traukia koplytėlės ties dažna kaimo sodyba, skirtinguose kaimo pakraščiuose koplyčiomis pažymėtos net dvejos maro kapinės. Maro giltinė, kaip sako vietiniai žmonės, prieš tris šimtmečius gausiai pasidarbavo šiose vietovėse.

Elvyros Riepšienės ir jos vyro Alfonso rūpesčiu prižiūrimos maro kapinaitės, jose pastatytos koplytėlės.

Kaimo pakraštyje, netoli didžiųjų maro kapinių, gyvenantys Elvyra ir Alfonsas Riepšai yra tų kapinių sergėtojai ir tikrieji Kumpikų praeities puoselėtojai. Šios, garbaus amžiaus sutuoktinių poros rūpesčiu, yra atnaujinti ir nuolat prižiūrimi maro kapeliai ir jose esančios koplyčios.

„Šventų vietų negalima apleisti. Žmonės sakydavo matę čia ir liepsneles vaikštant. Tai - dūšelės be vietos“, - tvirtino 67-erių E.Riepšienė.

Senovine akmenų tvora aptvertose kapinaitėse jos vyras Alfonsas vietoje senųjų nutriušusių koplytėlių padirbino dvi naujas. Senosiose koplytėlėse stovėjo kone metro aukščio Kristaus ir Marijos skulptūros. Jos buvo išvogtos. E.Riepšienė Šiluvoje už savo pinigus nupirko naują Marijos skulptūrą, o Kristaus skulptūrai lėšų pridėjo kaimo žmonės.

Trečioji, jau tris dešimtmečius kapinėse stovinti, koplytėlė – jau mirusio Jono Kontrimo rankų darbas. Elvyra apdažo koplytėles, išvalo, apšluoja, aplink jas prisodina gėlių. Į kapines Kumpikų moterys renkasi gegužės vakarais pagiedoti „majaus“ – padėkos giesmių Mergelei Marijai.

Kumpikai yra ir Riepšų kaimas

Vietiniai žmonės turi savo „filosofijų“ apie kaimo pavadinimo reikšmę. Vieni mano, jog kažkada čia visi žmonės gyveno „bagotai“: augino daug kiaulių, pjovė jas ir rūkė kumpius. Tokiu amatu vertėsi ne vienas, todėl ir pavadinimas kildinamas iš amato – kumpikas. Kiti mano, kad čia gyveno daug giminių, bendra pavarde - Kumpikai. Tačiau nė vienas kalbintųjų nepažinojo vietinio kaimo gyventojo Kumpiko.

Užtat Riepšų Kumpikuose – net 5 šeimos. „Kur dursi pirštu, ten - Riepšas“, – juokavo vienas kaimo senbuvių. Stanislava ir Antanas Riepšai – žinomi kaimo bitininkai, Magdalena ir Viktoras Riepšai – ūkininkai.

„Esame po kaimą pasklidusi giminė: visi Riepšai vieni su kitais susiję giminystės ryšiais, - mano Magdalena. Jiedu su vyru laiko 30 galvijų, turi apie 70 ha žemės. – Išgyvename tik iš pieno. Laikyti tik 5-10 karvių yra nuostolinga. Laikant jų daugiau, gali tik šiaip taip išsiversti, bet turtų nesukaupsi. Laikyti gyvulį – atsakingas ir juodas darbas, tai - darbas be išeiginių. Tačiau „įsėdome į tas roges“ - į pieno ūkį labai daug investavome - ir kelio atgal nėra: lieka tik laukti geresnių laikų arba bankroto“.

Stambų pieno ūkį Kumpikuose vysto Janina ir Valdas Leonavičiai: jie laiko 70 karvių, 40 iš jų – melžiamų. Iš Mažeikių bendrovės „Pieno žvaigždės“ įsigijo pieninę (buvusį kaimo pieno supirkimo punktą), turi savos technikos. Kaskart jie parduoda po 700 kg pieno, per mėnesį - apie 18 tonų. Tačiau V.Leonavičius sakė taip pat gyvenąs geresnių laikų laukimu: „Jau 10 metų ūkininkaujame, ir išlaidas vis tebedengiame iš savų santaupų. Jeigu už pieną brangiau nepradės mokėti, bankrutuosime, kaip ir smulkieji ūkininkai“.

Sugėlė 100 bičių

Kostas Venclovas su bitėmis bičiuliaujasi nuo vaikystės.

72-jų Kostą Venclovą aptikome kieme kopinėjant medų. „Tai jau - trečias medus šiemet. Pirmąjį bitės sunešė iš pienių, antrąjį – iš liepų, o trečiąjį – iš rapso, dobilų ir visokių žolynų“, - tvirtino vyras, save vadinantis bitininku mėgėju. Jo kiemo valdose – tik šešios bičių šeimynos, tačiau medaus jos prineša „per akis“, dar ir giminėms užtenka.

K.Venclovas sakė bitininkaująs nuo 15 metų: „Čia kaip liga: vieniems vyrams – žvejyba, kitiems – „čierkelė“, o man – bitelės, - juokavo. – Bitės taip traukė, kad ir mažas būdamas tyčia prispausdavau bitę. Būdavo įdomu: įkąs ar ne. O jei įkando – tai vieni niekai: paniežėdavo tą vietą, bet nei tino, nei ką. Aš nebijau nė vapsvų: neturi reikšmės, jei ir įkanda“.

Vyriškis atviravo, jog jaunystėje yra buvęs toks nutikimas, kai jį vienu metu sukando gal koks šimtas bičių. „Užleidau avilį. Bekopinėjau jį vėlų rudenį, nes buvau išvykęs uždarbiauti į Rusiją, Buriat-Mongoliją. Paliestos miegančios bitės supyko: visas avilys staiga pakilo ir puolė mane. Kliuvo ir po pievą ropinėjantiems žąsyčiams, ir šuniui“, - juokais jaunystėje nutikusią istoriją papasakojo bitininkas.

Kostas sakė, jog po to galvą skaudėjo kelias dienas, bet vis gėrė aspiriną ir skausmas atlėgo.

Visą gyvenimą, kaip sakė K.Venclovas, jam dirbus “kolchoze“, dabar ne televizorius, o bitės yra tikrasis poilsis ir širdies atgaiva.

• Rašyti komentarą (27)