Veterinarijos klinikos gydytojos Erika Žilinskaitė (kairėje) ir Loreta Norkutė šnekino į apžiūrą atvykusį keturkojį pacientą.

Kretingoje veikiančios veterinarijos klinikos „Faunaveta“ įkūrėjos Erika Žilinskaitė ir Loreta Norkutė, buvo atviros: užmigdyti augintinį – skausminga procedūra ne tik šeimininkui, bet ir veterinarui. Anot gydytojų, kartais ji neišvengiama, bet dažnai, žmonių manymu, – tai pats paprasčiausias būdas atsikratyti savo buvusio draugo.

Jei gyvūnas sveikas, migdyti atsisako

„Visada, kuomet paskambinę šeimininkai pasako norintys užmigdyti augintinį, suklūstame. Informuojame, kad savo klinikoje norime matyti šeimininką su gyvūnu, mums reikia įsitikint, ar tikrai yra būtinybė tai daryti, ar yra atlikti visi tyrimai, ar anksčiau buvo kreiptasi pagalbos dėl problemos, kuriai iškilus norima migdyti gyvūną“, – situaciją apibūdino veterinarijos gydytoja L. Norkutė.

Kolegei antrino ir E. Žilinskaitė, priminusi, kad atėjus šaltajam sezonui šeimininkų nenoras įsileisti augintinio į namus, prisidengiant šalčiu, nėra priežastis užmigdyti sveiką gyvūną. Ji prisiminė prieš porą metų narve atvežtą suledijusios grandinės prikaustytą kalytę. Šeimininkas norėjęs ją migdyti, nes lauke tiesiog šalta. Gydytojoms nesutikus atlikti egzekucijos, šeimininkas, pasiėmęs narvą, kalytę klinikoje paliko gydytojų ir likimo valiai.

Palikta kalytė buvo įkurdinta vienoje klinikos patalpų, jai buvo rasti globėjai, kurie ja labai rūpinosi, maitino, prižiūrėjo, leido vaistus. Paskutines savo gyvenimo dienas kalytė praleido apgaubta rūpesčio, meilės ir šilumos, viso to, ko niekada nebuvo gavusi iš „tikrųjų“ šeimininkų.

„Jeigu gyvūnas yra sveikas, nėra jokių indikacijų – migdyti gyvūną griežtai atsisakome“, – vienbalsiai patvirtino abi gydytojos, prisiminusios dar kelias istorijas, kuomet atvežti migdyti augintiniai buvo tiesiog palikti klinikoje.

Dažniau atveda šunis

„Prieš kelerius metus buvo atvežtas 18-os metų katinas, kuris, kaip tvirtino šeimininkai, yra jau sena katė, galinti įvairiomis ligomis užkrėsti tiek juos, tiek anūkus ir, klinikos darbuotojoms atsisakius migdyti, buvo pagrasinta grįžus namo katę pakarti. Apžiūrėjus paaiškėjo, kad tai dar visai guvus sveikas katinas. Likęs klinikoje kartu su mumis praleido trejetą gražių senjorui skirtų metų“, – neseną istoriją prisiminė E. Žilinskaitė.

„Atsisakiusios migdyti gyvūną sulaukiame pačių įvairiausių apibūdinimų, pasiteisinimų – ir kojomis nebepaeina, ir priepuoliai kamuoja, nelaiko šlapimo, viduriuoja, apako, apkurto ir taip toliau, nors, tarkime, per langą pamatėme, kad iš automobilio kuo puikiausiai gyvūnas išlipo ir iki klinikos, žvelgdamas į šeimininką ir vizgindamas uodegą, priėjo“, – pasakojo L. Norkutė, pastebėjusi, kad didesnė užmigdyti atvestų keturkojų dalis yra šunys.

„Katės, katinai yra labiau pratę prie šalčio, jiems paprasčiau susirasti šiltą vietą, jie nereikalauja tiek daug priežiūros kaip šunys. Jei šuo laikomas lauke – jis būna arba pririštas prie grandinės, arba voljere. Jei ateina šaltmetis, juo reikia pasirūpinti papildomai, bet, matyt, ir tai kai kuriems šeimininkams yra per sunku“, – atviravo veterinarijos gydytoja E. Žilinskaitė, pridūrusi, kad tai ne vien tik mišrūnus auginančių, bet ir veislinius šunis turinčių žmonių užgaidos.

Veterinarijos gydytojos prisiminė ir kelias istorijas, kurių pabaiga daug gražesnė, negu iš pradžių buvo suplanavę šeimininkai. „Buvo atvykusi šeimininkė su Pekino veislės šuniuku, norėjo migdyti, nes šunelis buvo senas, prastai girdėjo, turėjo problemų su akimis, jam buvo išsivystęs auglys. Pasiūlėme pamėginti gydyti, sutvarkyti tai, kas įmanoma, ir moteris paskui labai džiaugėsi, nes po suteiktos pagalbos šuniuko gyvenimas pagerėjo. Dar buvo katė, kuriai, pasirodo, buvo išsivystęs diabetas ir tiesiog reikėjo viską nuodugniai paaiškinti šeimininkei ir įkalbėti ją leisti katei insuliną “, – pasakojo abidvi merginos, prisipažinusios, kad tai didžiulis psichologinis darbas visų pirma su šeimininku, o vėliau ir medicininis darbas su gyvūnu, kuriam reikia pagalbos.

Žmogaus pareiga – rūpintis augintiniu

„Su savo augintiniais mūsų klinikoje besilankantys žmonės žino, kad, jei gyvūnui tikrai bus riba, ties kuria veterinaras bejėgis, mes tikrai tai pasakysime šeimininkui. Kai išties nebegalime padėti, kai matome, kaip gyvūnas kankinasi – mes atliekame užmigdymo procedūrą, bet migdyti sveiką, tegu ir vyresnio amžiaus ar ligų, kurias įmanoma kontroliuoti, turintį augintinį, juo labiau dėl šalčio – kategoriškai atsisakome“, – atviravo gydytojos, pridūrusios, kad dažniausiai tokiam spontaniškam migdymui atvežti gyvūnai iki tol nebūna turėję jokio kontakto su veterinaru, negavę skiepų, neženklinti.

Pasak veterinarijos gydytojų, bet kuris augintinis visų pirma yra gyvybė ir, jei jau žmogus jį įsigijo, priėmė, priglaudė, tai juo turi rūpintis iki galo. Žmonės turbūt nežino, kad net 95 proc. atvejų yra išeitis – tuos gyvūnus galima išgydyti, išgelbėti, išsaugoti, ir migdyti jų nereikia.

„Esame pastebėjusios – iki šeimininkai sumąsto gyvūną migdyti, tas augintinis jau būna kentęs ne vieną savaitę skausmo, viduriavimo, badavimo. Kaip galima kelias savaites stebėti į viduriuojantį, nieko neėdantį gyvūną, kaip galima nepastebėti jo kančios skausmo ir nieko nedaryti“? – retoriškai klausė E. Žilinskaitė, primindama šeimininkams ne tik moralinę atsakomybę, bet ir empatiją.

„Mes šešerius metus mokėmės ne tam, kad gyvūnus migdytume, o tam, kad iki paskutinio atodūsio juos gelbėtumėte. Mūsų dažnai klausia – negi jums gaila užmigdyti? Taip, gaila“, – sakė L. Norkutė, prisipažinusi ne sykį liūdėjusi ir braukusi ašarą, nustojus plakti kažkieno augintai širdelei.

---

Nuo 2022 m. gegužės 1 d. yra įsigaliojęs privalomas gyvūnų augintinių šunų, kačių ir šeškų ženklinimas ir registravimas. Vakcinavimas laikantis schemų, bet jei gyvūnas nėra ženklintas, o yra paskiepytas ir įkanda – jo vakcina tampa negaliojanti. Iki pusės metų būtinas augintinio nukirminimas kas 1 mėn, vyresniems – kas 3 mėn, vėliau nukirminimas – prieš vakcinaciją. Apsauga nuo erkių ištisus metus.

• Rašyti komentarą (0)