Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius Kretingos muziejus

Artėjant vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus 150-osioms mirties metinėms (2025 m.) ir 225-osioms gimimo metinėms (2026 m.), dar kartą stabtelėkime ir apžvelkime šios, ne vieno mokslininko tyrinėtos ir vis dar tyrinėjamos asmenybės daugiasluoksniškumą ir poveikį mūsų tautos gyvenimui. Vyskupo biografija perrašoma kone per kiekvieną didesnę sukaktį, ją papildant naujais faktais ir įžvalgomis. Vyskupas M. Valančius tyrinėtas kaip švietėjas, dvasininkas, blaivybės skleidėjas, rašytojas. Tačiau tik fragmentiškai užsimenama apie Valančių kaip žmogų, brolį, draugą, sūnų, dėdę.

Daugelio lietuvių sąmonėje suformuotas monumentalus M. Valančiaus paveikslas, o paprašyti apibūdinti jį, greičiausiai nupieštume griežtą, konservatyvų didaktiką, tautą blaivinantį ir jos išlikimu besirūpinantį dvasiškį. Toks jis dažniausiai ir vaizduojamas – rimtas, ganėtinai rūstus, oficialia apranga – vyskupo rūbais. Ir tik paraštėse galima įžvelgti žmogų – žemišką, paprastą, jautrų, nuoširdų, rūpestingą žemaitį. Šabloniškos herojaus, tautos gelbėtojo ar blaivintojo etiketės nutrina žmogiškąjį vyskupo M. Valančiaus pradą – privatus gyvenimas kone mažiausiai tyrinėta ir paslaptingiausia vyskupo M. Valančiaus biografijos pusė.

Gimęs ir užaugęs valstietiškoje troboje, prisiėmęs bajoro titulą, tapęs gerbiamu vyskupu, palaikęs taikius santykius su caro valdžia, tačiau visada išlikęs savas paprastiems žmonėms, artimiesiems ir savo kraštui. Kaip pats per pamokslą buvo sakęs: „Iš tikrųjų žmogaus vertė priklauso ne nuo gimimo lemties, ne nuo turto bei padėties žmonių visuomenėje, o vien tik nuo jo paties nuveiktų darbų.“ Jo nuveikti darbai – tarsi ryškūs, neoniniai pėdų atspaudai, kalba patys už save. Tačiau koks jis buvo nusiavęs vyskupiškas sandalijas? Kaip jis gyveno uždaręs bažnyčios duris? Kaip elgėsi su savo parapijiečiais? Kam jam buvo reikalinga bajoriška kilmė ir padėtis visuomenėje. Tik įsigilinus ir išanalizavus skirtingus šaltinius, žmonių prisiminimus, vyskupo paliktus asmeninius daiktus, galima bandyti nutapyti tikrąjį vyskupo – žmogaus paveikslą, atskleisti, kokia asmenybė slėpėsi po ištaigingais vyskupo rūbais.

Šeima, draugystės ir giminystės ryšiai padeda suprasti, kas lėmė asmenybės formavimąsi ir kaip jis savo žmogiškas savybes panaudojo savo veikloje. Vyskupas užaugo valstiečių šeimoje. Jo tėvai buvo darbštūs, pamaldūs žmonės, kurie stipriai tikėjo išsilavinimo svarba – net tris sūnus išleido į mokslus. Motina ir tėvas jam įskiepijo gilų tikėjimą, dorovės vertybes ir norą mokytis. Valančius dažnai prisimindavo savo vaikystę ir šeimos aplinką, o gimtieji Nasrėnai jo kūriniuose aprašomi su meile. Jis augo šiltoje, bet griežtoje aplinkoje, mokydamasis atsakomybės, darbštumo ir pagarbos tradicijoms. Iš čia su turtingu dvasiniu bagažu iškeliavo į mokslus – pirmiausia į Žemaičių Kalvariją, kaip pats rašo, „vilkėdamas miliniu juodai dažytu surdotėliu, ištrintais kailinėliais, kepurę konfederatką dar iš lenkų gadynės – žydrą, tamsiai rusvai apvedžiotą, batais, ant tėvo kurpalio siūtais, nes išaugsiąs...“ Tarsi kontrastas prieš akis – Kretingos muziejaus saugoma vyskupiška sandalija ir šilkinė kojinė su užrašu Paris – daiktai, priklausę ir dėvėti jau vyskupo Motiejaus Valančiaus. Jie pasakoja apie tai, kad penkiolikmetis žemaitukas su nudėvėtu surdotėliu ir per dideliais batais nesustojo ir nuėjo toliau, greičiausiai jau tada turėdamas sumanymą ieškoti kelio ne sau, bet tautai į šviesesnį rytojų. Ir jam pavyko. Galėtume nuslysti paviršiumi ir sakyti, kad šis prabangus batas ir paryžietiška šilkinė kojinė liudija, kad vyskupas mėgo prabangą, tačiau gilesnės įžvalgos apie asmeninius vyskupo daiktus kalba apie juos, kaip apie priemones siekti tikslo.

Anot „Katalikų enciklopedijos“, sandalijos turėtų būti pagamintos iš šilko, joks prelatas neturi teisės dėvėti sandalijų iš aksomo ar aukso audinio, o tik popiežius ir kardinolai gali nešioti auksu ar sidabru išsiuvinėtas sandalijas. M. Valančiaus sandalija pasiūta iš aksomo – tai liudija jo rango svarbą. Šios vyskupiškos sandalijos Valančiui suteikė daug galimybių veikti. Tapęs vyskupu negalėjo kitaip rengtis. To reikalavo kanonai. O nebūdamas vyskupu, nebūtų galėjęs tiek padėti savo tautai, būti taip arti caro valdžios ir, pasitelkdamas diplomatiją, ja manipuliuoti. Žmogus vyskupo šešėlyje – štai, kas jis buvo. Daugelis tyrėjų jau senai išsiaiškino tai, kad bajoriškos kilmės prisiėmimas jam buvo reikalingas patekti į dvasininkų luomą – aptariamu laikotarpiu dvasininkais galėdavo tapti tik bajorišką kilmę turintieji. Dar vienas jo nuopelnas – po jo vyskupais galėjo tapti ir ne bajorai. Tapęs dvasininku, M. Valančius nesustojo. Savo tikslams realizuoti reikėjo pelnyti valdžios autoritetą, padėtį visuomenėje, žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Vyskupo pavidalas jam buvo reikalingas žmogiškumui, gerumui, atjautai, tautos gelbėjimui realizuoti. Štai kodėl taip sunku įžvelgti M. Valančiaus asmenines savybes, nes jos tarsi įkalintos, įspraustos kanoniškame vyskupo pavidale.

Daugybė faktų liudija, kad Valančius buvo žmogus, kuris vertino artimus ryšius ir buvo lojalus savo draugams. Jo draugystė su kunigais ir intelektualais, tokiais, kaip Simonas Daukantas, buvo pagrįsta ne tik bendra kova už lietuviškos kalbos išsaugojimą ir švietimą, bet ir asmenine pagarba vienas kitam. Jis buvo linkęs ne tik gilintis į dvasininkijos ir intelektualinę veiklą, bet ir rasti laiko bendrystei, diskusijoms. Nors jo darbas buvo griežtas ir atsakingas, jis nebuvo atsiskyrėlis. Į savo namus dažnai kviesdavosi svečių, juos vaišindavo. Apie tai liudija Kretingos muziejuje saugomi XX a. 7-ąjame deš. iš M. Valančiaus giminių atkeliavę apie vyskupo stalo etiketo išmanymą ir vaišingumą liudijantys daiktai su jo inicialais. Kad ir kiek bei kokių garbingų svečių susirinkdavo, savo rezidencijoje Varniuose, stalo gale M. Valančius visada garbingai pasodindavo savo valstietiškai apsirengusią motiną, kurią be galo mylėjo ir rūpinosi iki pat mirties. Jis niekada nesigėdijo savo valstietiškos prigimties. Vizituodamas parapijas pietaudavo su vietos dvarininkais ir su jam būdingu diplomatiškumu įkalbėdavo dosniai remti parapiją visais įmanomais būdais. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad beveik niekas neatsispirdavo. Kai pradėjo dvarininkams materialiai skausmingą blaivybės akciją, irgi sugebėdavo juos įkalbėti riboti degtinės gamybą ir smuklių skaičių. Tai liudija apie nepaprastą vyskupo diplomatiškumą ir autoritetą. Ir visa tai darė ne sau naudos siekdamas, o tautai, savo parapijiečiams. Nors vizituoti važiuodavo šešiais arkliais kinkyta karieta, jį lydėdavo per 15 raitų policininkų ir apie 100 raitų parapijiečių, laikančių tai savo garbės reikalu, motinai Valančius sakė: „Man užtenka vieno arklio ir vežimo, betgi ne aš, o vyskupas važiuoja!“ Vėl atsiduriame kanonų gniaužtuose, o jie įpareigoja.

Valančius tėviškai globojo ir mylėjo kunigus, bet buvo jiems labai griežtas. Vyskupas domėjosi ir rūpinosi kunigų buitimi, jų gerove. Veikė per dvarininkus. Nepalikdavo likimo valiai sunkiai sergančiųjų ar neįgaliais tapusiųjų. Sekdavo, kad jie būtų apgyvendinti Kęstaičių kunigų namuose, skirdavo pašalpas. Valančius stropiai globojo po 1863 m. sukilimo 67 ištremtus kunigus. Siųsdavo jiems pinigų, net jei dėl to galėjo turėti nemalonumų su caro valdžia.

Valančiaus ryšys su šeima, įskaitant seserį ir jos vaikus, buvo stiprus. Yra žinoma, kad Valančius palaikė glaudžius ryšius su giminaičiais ir dažnai juos remdavo. Šio laikotarpio laiškai rodo, kad Valančius nebuvo tik rimtas vyskupas, bet ir jautrus, rūpestingas dėdė. Jis domėjosi savo giminaičių gyvenimais, palaikė juos ne tik finansiškai, bet ir morališkai. Jam buvo svarbu, kad giminaičiai laikytųsi tikėjimo, mokytųsi, būtų sąmoningi ir prisidėtų prie Lietuvos gerovės. Meilę šeimai įrodo ir tai, kad didelę dalį savo asmeninių daiktų vyskupas testamentu paliko giminaičiams, per kuriuos XX a. 7-ąjame dešimtmetyje jo asmeniniai daiktai atkeliavo ir į Kretingos muziejų. Turtą paliko visai kuklų, bet testamentu jį paskirstė taip, kad giminės nesusipyktų. Kasmet vien kailinių nupirkęs išdalydavo per 50. O kur dar įvairios pašalpos vargšams, ligoninės, kad ir mažos, išlaikymas, mėnesinės pensijos stokojantiesiems, net piniginės dovanos žydų varguoliams ir rabinui per šv. Velykas. Kuklus palikimas padalintas taip: knygos – kunigų seminarijai, 4 žvakidės ir Fražė darbo kryžius – gimtosios Kalnalio filijos bažnyčiai, dar vienas kryžius – Kauno katedrai, 50 rublių – elgetoms, tiek pat žydams, 700 rublių – mišioms už jo vėlę, 1 tūkst. rublių laidotuvėms, o ūkio rakandai, baldai, paveikslai, ekipažai, 2 arkliai ir 1 karvė atiteko dešimčiai jo giminaičių ir pasakyta viską pardavus pasidalinti po lygiai. Kaip vyskupas, palaikęs gerus santykius su caro valdžia, M. Valančius galėjo susikrauti didelius turtus, tačiau viską išdalindavo žmonėms, statė bažnyčias. Sau pasilikdavo tik tiek, kiek reikia pragyventi. Valgė paprastą maistą. Stengėsi laikytis kanonų, etiketo, savo padėčiai prilygstančių taisyklių. Kaip kiti to meto didikai, kortomis jis nelošė, medžioklės nemėgo, pokyliai jam nebuvo prie širdies, tačiau mėgo tabaką, kurio pats ir užsiaugindavo. Sako, kad išgerdavo taurę kitą šampano, kurį mėgo, rūkė cigarus. Kiek yra žinoma, 1845 m. pagijęs po plaučių ligos M. Valančius nustojo rūkęs, bet sode, reikalui esant, galbūt vėl buvo pradėjęs auginti tabaką ir sukti cigarus. Taip mano T. Petreikis, tyrinėjęs vyskupo pomėgį sodininkauti.

Mažai kam žinoma, jog mėgstamiausias vyskupo laisvalaikio užsiėmimas buvo sodininkystė. Galimybės tuo užsiimti M. Valančiui atsivėrė po 1850 m., kai jis tapo Žemaičių vyskupu. Šalia savo namo Varniuose M. Valančius įsiveisė sodą, kuriame mėgo leisti laisvas valandas, skaityti, gurkšnoti mineralinį vandenį, – monografijoje apie M. Valančių užsimena istorikas V. Merkys. Meilę gamtai, miškui, medžiui vyskupas taip pat atsinešė iš savo tėvų namų. Be to, jį galėjo paveikti sodininkystės mada, kuri XIX a. sparčiai plito dvarų ir klebonijų aplinkoje.

Sodininkystė buvo tapusi aistra, M. Valančiui teikusi fizinio darbo malonumą, poilsį ir atgaivą. Sode jis triūsė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. 1859-ųjų Žemaičių vyskupystės žinyne–kalendoriuje, kuris dabar saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyskupas pasižymėjo: „1859-ųjų kovo 11 dieną pirmą kartą išėjau dirbti į sodą. Sniego visiškai nebuvo, termometras rodė du laipsnius šilumos, bet po to, kai peršalau, įsitikinau, kad išėjau per anksti.“ Apie vyskupo išlavintus gerus higienos įpročius liudija tai, kad jis, kaip daugelis to meto sodininkų, augino vaistinius balzamitus. M. Valančiaus 1859 m. vestuose Žemaičių vyskupystės kalendoriuose–žinynuose buvo aptikti du šio augalo lapai. Šiuo metu tai labai retas, senoviškas augalas, itin madinga M. Valančiaus laikų žolė, kuri dėl eterinių aliejų gausos turėjo ir knygos kvepalo paskirtį. Botaniko

J. Strumilos žodžiais tariant, dėl stipraus malonaus kvapo, šio augalo lapai ir žiedai dedami tarp drabužių, maldaknygių puslapių, kaip natūralus parfumas. 1859 m. knygoje aptikti vaistinės balzamitos lapeliai yra vienintelis M. Valančiaus sodo reliktas, pasiekęs mūsų dienas. Apibendrinant galima teigti, kad Motiejus Valančius buvo ne tik dvasininkas ir intelektualas, bet ir žmogus, kurio savybės – meilė šeimai, lojalumas draugams, rūpestingumas ir atsakomybė – darė jį artimu visiems, su kuriais jis susidurdavo. Valančiaus asmeninės šilumos ir gilaus rūpinimosi žmonėmis negalima nepastebėti tiek jo asmeniniuose santykiuose, tiek viešoje veikloje. Neaptikau nė vieno prisiminimo, fakto ar kito įrodymo, kad M. Valančius savanaudiškais tikslais būtų pakenkęs bent vienam žmogui. Atvejai, kai jis ką nors nubausdavo, siekdamas bendro gėrio – tai tik dar vienas jo teisumo, diplomatijos ir gerumo įrodymas. Visą gyvenimą jis nepritarė prievartai ir jėgos demonstravimui. Nepritarė ginkluotam 1863 m. sukilimui, Jo ginklas buvo diplomatija. Ją pasitelkdavo stengdamasis išvengti nereikalingų ginčų ir nukentėjusiųjų.

Visi šie faktai liudija apie žmogų – tvirto charakterio, geros širdies, pareigingą, darbštų, paprastą ir kartu ypatingą, drąsiai ir tvirtai žengusį per gyvenimą. Per XIX a. jis praėjo, kaip viesulas, nepalikęs abejingų. M. Valančius savirealizacijai surado taiklią poziciją – vyskupystę, tik iš jos jis galėjo daug nuveikti.

---

Vasario 26-ąją 18 val. Kretingos muziejus kviečia į susitikimą su legendiniu žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi. Vieno eksponato paroda „Aksominis žingsnis” – galimybė kitu, kiek netikėtu rakursu, pažvelgti į šią asmenybę, palikusią gilų įspaudą krašto istorinėje atmintyje.

Rasa BALSEVIČIENĖ

Kretingos muziejus, rinkinio kuratorė

• Rašyti komentarą (0)