|
|
|
Mergina, kuriai žirgai – tarsi šeimos nariai
Kretingiškė Milda Galdikaitė Lietuvos žirginio sporto federacijos buvo apdovanota kaip geriausia 2024-ųjų jojikė konkūro mėgėjų kategorijoje. Pasiekti šio rezultato raitelei padėjo jos žirgas 17 metų 600 kg sveriantis Abu Dabis. „Apdovanojimai, ko gero, yra vienintelė diena per metus, kada mes, raiteliai, galime pasipuošti ir į šoną padėti kasdienės rutinos rūbus, nes mūsų darbas – be laisvadienių“, – tvirtino raitelė, kuri sodyboje Voveraičiuose iš viso augina 7 žirgus. Treniruojasi ji su Abu Dabiu, bet jau mato, kad jį kažkada pakeis kumelė Esera, kuriai dabar – 7-eri. Prižiūrėti žirgus Voveraičių kaime, tėvų sodyboje, jai padeda tėvas Rimantas Galdikas. „Jis – mano didžiausias pagalbininkas. Jeigu man reikia kur nors išvykti, jis apsiima prižiūrėti žirgus. Ir apskritai – būtent tėvas man sukūrė sąlygas auginti žirgus, išpildydamas mano vaikystės svajonę“, – gerą žodį tėvui skyrė M. Galdikaitė ir išvardino, kad be Abu Dabio ir Eseros ji dar augina kumelę Evelką, kuriai 21-eri ir kuri dabar tik ganosi ganyklose savo malonumui. Be suaugusių žirgų, auga ir jaunimas – keturi Eseros ir Evelkos palikuonys, kurie, atėjus laikui, taip pat bus rengiami varžyboms – jose žirgas dalyvauti gali nuo 4-erių, apjodinėti gyvūną rekomenduojama ne anksčiau negu nuo 3-jų metų. „Žirgas galutinai sustiprėja būdamas 6-erių metų. Iki varžybų yra ilgas kelias, ir paprastai niekas neskuba“, – M. Galdikaitė, dirbanti veterinarijos gydytoja, akcentavo pastebinti besikeičiantį ir sportininkų, ir visuomenės požiūrį į gyvūno gerovę. Jos ir kitų bendraminčių požiūriu, žirgas neturi vien tik dirbti ir be perstojo treniruotis: tie sportiniai žirgai, kurie šokinėja didelius aukščius ir patiria didelį krūvį, turi gauti mėnesį-du atostogų, kad pailsėtų nuo žmonių ir darbo. „Žirgas turi turėti laisvų dienų, ganytis ganyklose ir mėgautis gyvūno gyvenimu, – Milda sakė, kad su savo žirgais ji dirba pati praėjusį rudenį įrengtoje aikštelėje su apšvietimu, o patarimais jai padeda treneris Tadas Šeškas, iš kurio ji prieš 5-erius metus ir įsigijo žirgą Abu Dabį. – Treneris būtinas – kad pastūmėtų siekti geriausio rezultato, ypač, kai kyla dvejonių, nerimo. Jeigu ne treneris, pirmoje vietoje tikrai nebūčiau.“
M. Galdikaitė jodinėti pradėjo nuo 23-ejų, ir tai yra pakankamai brandus amžius pradedančiajam raiteliui. „Tai – ne tas pats, jeigu palygintume su vaikų amžiumi. Todėl mėgėjų kategorija ir yra sukurta tam, kad žmonės tai, kas juos žavi, ką norėtųsi išbandyti, nesibaimintų pradėti vėliau“, – raitelė tvirtino, kad viskas yra įmanoma, juolab kad ir žirgų sportas vis labiau populiarėja, pomėgis perduodamas iš kartos į kartą, ir, jeigu anksčiau retas dalykas būdavo vyresnis raitelis, tai dabar tokių raitelių tik daugėja. Apskritai M. Galdikaitė savo veiklą – darbą su žirgais, jodinėjimą, varžybas – įvardino labiau kaip gyvenimo būdą negu pomėgį, nes rūpestis žirgais jos neapleidžia nė minutei: reikia pasirūpinti, kad žirgai nesirgtų, jeigu susirgo rimtai – kviestis profesionalios pagalbos, būtinas kokybiškas pašaras, vitaminai, papildai raumenims, kanopoms, kurios vadinamos antrąja žirgo širdimi, stiprinti. „Žirgai – gana lepūs, bet aš juos ir lepinu. Iš esmės ir dirbu tam, kad tik jiems būtų gerai. Reikia daug kantrybės žirgus parengti varžyboms, bet mano Abu Dabis jau viską moka, jam treniruotės yra gera pramankšta, galimybė pajudėti“, – M. Galdikaitė neslėpė, kad būti pastebėtam, įvertintam sportininkui yra didelė paskata, vedanti gerų rezultatų link. Kaip vieną savo geriausių pasiekimų Milda įvardino 2021 m. iškovotą Lietuvos konkūro čempionės titulą, o varžybų geografija, be Lietuvos, apima ir Latviją, Lenkiją. „Be Lietuvos žirginio sporto federacijos mes Lietuvoje neturėtume taip gerai organizuotų varžybų, trunkančių kad ir kelias dienas. Jos niekuo nenusileidžia kitose šalyse rengiamoms varžyboms, ir tai sukelia gerus jausmus“, – prisipažino raitelė, ne per seniausiai dalyvavusi varžybose „Royal Horse Resort“ Alytaus rajone, tačiau apdovanojimų nepelnė. Į varžybas Milda vyksta sava priekaba, ji turi licenciją vairuoti šią transporto priemonę. Pakalbinta dėl traumų M. Galdikaitė teigė, kad šiame sporte nuo to niekas nėra apsaugotas, ji ir pati ne kartą yra patyrusi sumušimų, kritimų, tačiau, anot jos pačios, kuo ilgiau joji, tuo ilgainiui traumų mažėja. „Man žirgai – tarsi šeimos nariai. Einu pas juos ne tik tada, kai noriu vestis dirbti. Su žirgais reikia bendrauti, juos paglostyti, atnešti morką, obuolį, paglostyti ar pažaisti“, – M. Galdikaitė sakė laukianti šiltojo metų sezono, kada nebus nė savaitgalio be varžybų, kuriose jai norėtųsi daugiau startuoti ne tik su Abu Dabiu, bet ir su Esera.
|
|
