|
|
|
Kretingoje gyvenantys gruzinai su nerimu laukia karo baigties
Nors Rusija ir nutraukė atvirą karo ugnį prieš Gruziją, tačiau daugiau kaip savaitę besitęsianti politinė įtampa Pietų Kaukaze verčia abejoti Kremliaus agresijos pabaiga. Didelį nerimą ir įtampą dėl savo šalies bei joje gyvenančių tėvynainių šiomis dienomis išgyvena ir Kretingos rajone įsikūrę gruzinų tautybės asmenys – 28-erių kretingiškis Revazas Pirtskhalava bei 49-erių darbėniškis Valerijus Bibilovas.
Ir karo dienomis - ryšys su artimaisiais
R.Pirtskhalavos bei V.Bibilovo tėvai ir artimi giminės gyvena Gruzijos sostinėje, Tbilisyje. „Vos per televiziją išgirdęs apie karo veiksmus, puoliau skambinti motinai ir seseriai. Ryšys buvo neįmanomas. Po kelių dienų sesuo Viola parašė žinutę: klausė, ar žinome, kas pas juos darosi. Išsiunčiau atsakymą, kad pasaulis yra informuotas apie Rusijos agresiją prieš mūsų tautą“, - kalbėjo V.Bibilovas. R.Pirtskhalava, kai į tėvynę neįmanoma prisiskambinti, su artimaisiais susisiekia internetu: iš jų sužino apie tikrąją padėtį Gruzijoje, jaučia jų nerimą ir karo baigties laukimo nuotaikas. Karas, anot Revazo, gruzinams nebuvo netikėtas. Tačiau jo tėvynainiai nenutuokė, kad jis bus tokio masto: pareikalaus civilių žmonių aukų ir bus sugriauti Gorio ir Cchinvalio miestai. „Tikėjomės tik nedidelio teatro. Nuo tada, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, Kaukaze kildavo kariniai konfliktai. Tačiau jie dažniausiai įsiplieksdavo ties siena su Rusija. Rusijai jie yra naudingi, nes atriša rankas įgyvendinti savo kėslus. Į Osetiją ir Abchaziją suplūsta labai daug ginklų, kontrabandos, narkotikų. Šios sritys buvo mažai Gruzijos kontroliuojamos, - pasakojo R.Pirtskhalava. – Rusijos kantrybė trūko, kai Gruzija, vadovaujama prezidento Michailo Saakašvilio, tapo provakarietiška valstybe, panoro teritorinio vientisumo, nepriklausomybės ir tapti NATO nare. Ji išlaukė, kol pasaulio dėmesys nukrypo į Olimpines žaidynes, ir, pasinaudodama gruzinų konfliktu su osetinais, karine jėga smogė Gruzijai“. R.Pirtskhalava sakė, jog Gruzijos žmonės suvokia, kad karo baigtis priklausys ne nuo jų ar pasaulio valstybių, o labiausiai - nuo Rusijos. Tačiau Rusija privalės skaitytis ir su pasaulio nuomone: antraip po susidorojimo su Gruzija eilė ateitų ir provakarietiškai Ukrainai, o po jos – gal ir Baltijos šalims. Ketina grįžti į tėvynę
Tikėdamiesi greitos karo pabaigos, kuri, daugumos gruzinų manymu, bus pasiekta diplomatiniu keliu, R.Pirtskhalavos artimieji nepalieka Tbilisio. „Karas Tbilisio nepasieks. Nebent pasaulis visai užmerktų akis. Mano brolis sėdi namie ir stebi įvykius. O krikštatėvis nė neketino evakuotis, nors bombos sprogo už 500 m nuo jo namų“, - sakė pašnekovas. Būdamas atokiai nuo tėvynės, jis tvirtino akivaizdžiai matąs, kad abiejų pusių žiniasklaida pateikia daug klaidinančios informacijos: „Ir vieni, ir kiti persūdo. Rusai ir osetinai gruzinus vadina žvėrimis, despotais, per televiziją rodo tendencingus reportažus“. Jis nemano, kad ir rusai tyčia žudė civilius Gruzijos gyventojus. Ugnis ir bombos buvo nukreiptos į strateginius objektus, nuo to nukentėjo ir taikūs žmonės.
Pats Revazas tvirtino artimiausiu laiku ketinąs grįžti į Gruziją. Jį sulaiko tik tai, kad, prasidėjus karui, patekti į Gruziją begalima tik aplinkiniais oro keliais: per Turkiją ir Armėniją. Sausuma kirsti sieną šiuo metu yra labai nesaugu. „Noriu būti kartu su savo tauta, draugais, motina, broliu. Jausti ir išgyventi tą patį, ką jie jaučia ir išgyvena. Jeigu įvykiai susiklostytų kitaip, negu yra šiandien, kaip aš pažiūrėčiau savo tautos žmonėms į akis, kaip pats turėčiau gyventi toliau“, - Revazo žodžiai persmelkti tikru patriotizmu ir nerimu dėl savo artimųjų.
Į Lietuvą atvedė skirtingi keliai
R.Pirtskhalava Kretingoje apsigyveno prieš metus. Ligi tol jis 7-erius metus studijavo verslo ekonomiką ir tarptautinius santykius Vokietijoje. Mokytis išvyko pagal studentų mainų programą. Baigęs mokslus, ten liko dirbti. Vokietijoje susipažino su kretingiške Asta Lukoniene, kartu su ja Klaipėdoje įkūrė bendrovę, užsiimančia tarpininkavimo paslaugų verslu ir rinkos tyrimais. Verslo reikalai susiejo ir dvi šalis – Lietuvą ir Gruziją. Šiomis dienomis jų verslas – laikinai įšaldytas. Revazo tėvas, irgi Revazas, - atominės fizikos srityje dirbęs mokslininkas. Jis žuvo katastrofoje prieš 17 metų. Motina Marijam – filologijos dėstytoja universitete. Revazas dar turi 23-jų brolį Lado. Darbėniškis V.Bibilovas į Kretingos rajoną paskui mylimą moterį atvyko prieš 23-jus metus. Apsigyveno Pasertupyje, po to – Lazdininkuose ir Darbėnuose. Čia gimė dukterys dvynės Lijana ir Laura, po jų – jaunėlė Lilija. „Mano tėvai – armėnai, bet aš gimiau Gruzijoje ir esu tos šalies pilietis. Dar turiu seserį ir brolį. Tėvas – jau miręs. Artimieji labai pyko, kad dėl moters palikau tėvynę ir pabėgau į kitą šalį. Įskaudinau juos. Bet lietuvė moteris – vis ne rusė, sakė jie, ir atlyžo“, - apie save pasakojo Valerijus. Deja, jo gyvenimas susiklostė taip, kad nebuvo lemta gyventi su moterimi, dėl kurios jis pabėgo iš gimtų vietų. Darbėnuose žmonės V.Bibilovą žino kaip auksinių rankų meistrą: jis mėgsta techniką, remontuoja automobilius. Jau 8-erius metus jis yra kraujo donoras. Gruzijoje paskutinįsyk jis buvojo prieš 10 metų. „Tuomet ten nebuvo nei elektros, nei duonos. Kraštas – nykus. Tik atėjus į valdžią M.Saakašviliui, situacija pagerėjo. Dabar per televiziją seku kiekvieną rusų kariuomenės judesį. Eina per nervus. Nėra kam pasipasakoti, kas išgyventų ir jaustų tą patį, ką ir aš“, - atviravo Valerijus. Jis tikino, kad šią vasarą tėvynės ilgesys jau ginęs jį aplankyti savo gimtinę, tačiau ketinimus sugriovė įsiplieskęs karas.
|
|
