|
|
|
Rolandas Kazlas žodžiu prisilietė prie žmogaus
Praėjusio penktadienio vakarą Kretingos rajono M. Valančiaus viešosios bibliotekos fojė lūžte lūžo nuo norinčių išgirsti ypatingo svečio – Rolando Kazlo – balsą. Tą vakarą kretingiškiai ir miesto svečiai retsykiais šyptelėdami ar nubraukdami ašarą, susikaupę klausėsi aktoriaus skaitomų Vlado Šimkaus, Roberto Danio, Valdemaro Kukulo eilių. „Esu gana retas svečias Kretingoje, šioje bibliotekoje svečiuojuosi pirmą kartą“, – prisipažino R. Kazlas, paatviravęs, kad gera poezija jam, aktoriui, padeda grįžti į save ir, esant sunkumams, chaosui ar įsisukus į beprasmišką bėgimą, jis visada neriantis į poeziją ar gerą prozą. „Mes, lietuviai, turime labai gerų, pasaulinio lygio poetų ir prozininkų, kuriais turėtume didžiuotis, turime nuostabių kūrėjų ir, pasak, Viktorijos Daujotytės, poezijos žodis turi skambėti ne tik parašytas, bet ir skaitomas“, – kalbėjo aktorius, vakarą pradėjęs ir prisistatęs Justino Marcinkevičiaus eilėmis: „Sugalvojo mane tokį: Šitaip – gražų, taip – negražų, Šitaip – gerą, taip – negerą, Šitaip – didelį, taip – mažą, Šitaip – linksmą, šitaip – liūdną, Šitaip – jauną, šitaip – seną, Dar gerai, kad man pridėjo Šitiek – paukščio, šitiek – medžio. Tai žaliuoju, tai siūbuoju, Tai savy nutūpęs čiulbu.“ Kiekvienas aktoriaus R. Kazlo skaitomas eilėraštis buvo tarsi monospektaklis, atgijęs ne tik žodžiais, sakinių eilutėmis, bet ir begaliniu pasauliu, kuriame gyvena skubantis, šiuolaikinis žmogus. Nepaprasto talento, įtaigos dėka aktoriui pavyko akimirkai sustabdyti beprotišką kasdienybės greitį ir prisiliesti prie pasaulio, glūdinčio klausytojo sieloje.
„P. n.“ informacija
|
|
