Iš motinos perėmė tik tapybos pradžiamokslį

Kretingos kūrėjų klubo „Pinx“ dešimtmečio proga, Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje surengtoje parodoje pirmą kartą buvo eksponuojami dviejų menininkių, motinos ir dukters – Dalios Skridailaitės-Valatkienės ir Agnės Palilionytės – tapybos darbai. Į abiejų menininkių drobes persikėlė postimpresionizmo ir simbolių kalba perteikti šiltų spalvų, aliejumi tapyti vaizdai.

Tapybos mūzos paviliotos: motina ir duktė – Dalia Skridailaitė-Valatkienė (dešinėje) ir Agnė Palilionytė.

Tebeieško savęs mene ir gyvenime

„Paišau. Ir man tai patinka. Pradžia padaryta. Gal kada nors iš savo darbų ir duoną valgysiu, - dabar tapydama tik retkarčiais jai teužsidirbu“, - lakoniškai ir santūriai apie savo kūrybą kalbėjo A.Palilionytė.

Baigusi vizualinio dizaino bakalauro studijas, ji tvirtino, savo ateities su šia specialybe nesiejanti: 25-erių mergina vis dar ieško savęs įprasminimo. Tos paieškos lėmė įdomius pastarųjų gyvenimo metų posūkius: prieš metus ji buvo išvykusi į Islandiją, kur, kaip pati teigė, dirbo visokius – juodus ir ne taip juodus – darbus. Neseniai ji įsidarbino Klaipėdos „Navalio“ viešbutyje virėja.

„Tapau, kai užeina proveržiai. Nežinau, kas mane įkvepia: kartais - kokia spalva ar architektūros forma, kartais – nenusakomas impulsas, - savo kūrybos nesureikšmino Agnė. – Pati dar negalėčiau įvardinti nei savo braižo, nei stiliaus“.

Nors motinos Dalios Skridailaitės-Valatkienės, žinomos profesionalios tapytojos, vardas, atrodo, praskintų lengvesnį kelią į tapybos erdves, tačiau, ji sakė, ieškanti savojo kelio ir stiliaus. „Mama nėra mano tikroji mokytoja. Vaikystėje aš tik stovėdavau už jos nugaros, stebėdavau potėpius. Praėjau tik jos pradžiamokslį. Tobulinausi, ieškojau besimokydama Dailės akademijoje. Mamos drobėse dominuoja sodrios pavasarinės spalvos, o pas mane – aš net nežinau. Panaši gal tik mudviejų darbų ekspresija“, - apie motinos įtaką kūrybai kalbėjo jaunoji menininkė.

Mergina ligi šiol yra surengusi dvi savo tapybos darbų parodas arbatinėje „Špitolė“. Dabar ji galvoja apie trečiąją parodą ir neieško jai kitų miestų parodų salių ar kitaip vertinančių žiūrovų. Agnei tinka ir savas miestas – Kretinga, jo žmonės.

Darbus realizuoja galerijose

„Meniškos sielos visuomet - neramios, kupinos ieškojimų. Kokia bus tikroji Agnės įspausta pėda – dar nežinia“, - apie dukters žingsnius į savarankišką gyvenimą bei kūrybą samprotavo D.Skridailaitė-Valatkienė. Širdyje jai vis vien džiugu, kad tapyba tapo vyriausios dukters pomėgiu, o gal - ir gyvenimo būdu. Jaunesnioji, septyniolikmetė jos duktė Monika savo kūrybinį proveržį realizuoja ne tapydama, o rašydama eiles.

Kretingiškė menininkė, aliejumi drobėse tapanti jau ketvirtį amžiaus ir per tą laiką dalyvavusi pusšimtyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, prisipažino, jog ir ji, pamėgusi piešti vaikystėje, žinojo, kad negalės netapyti. Bet kad tapyba taps jos kasdienine duona, tapo aišku tik gerokai vėliau.

Iš pradžių D.Skridailaitė-Valatkienė įstojo į tautodailininkų gretas. O pradžia tai – ir stovėjimas mugėse, ir nuolatiniai galvosūkiai, kur ir kam parduoti paveikslus. Vėliau procesas vystosi savaime: apie menininką ir jo kūrybą sužino galerijų šeimininkai - jie patys atvažiuoja darbų ir juos realizuoja.

Neseniai D.Skridailaitė-Valatkienė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos bei Klaipėdos dailininkų sąjungos narė, kartu su kitais Lietuvos menininkais dalyvavo kūrybos plenere „Mingė – Lietuvos Venecija“, kuris buvo surengtas įspūdingame Mingės kaime, Šilutės rajone.

Ten kretingiškė menininkė nutapė 10 drobių, kuriose – Minijos upės, kuri Mingės kaime yra tapusi pagrindinė gatve, bei jos pakrančių vaizdai.

Sukūrė moterų figūrų ciklą

Šį rudenį D.Skridailaitė-Valatkienė yra pakviesta surengti savo naujausių tapybos darbų – moters figūrų – parodą Kaune, „Eglės“ galerijoje. Menininkė jau sukūrė apie dvi dešimtis paveikslų, kuriuose – pačios išgalvoti moterų personažai. „Padarau“ joms šukuosenas, makiažą, papuošiu papuošalais, kurie, mano galva, geriausiai atitinka jų charakterį, vidinį pasaulį. Kartais ir „pakrikštiju“ - sugalvoju joms vardus“, – apie naujausią kolekciją pasakojo kūrėja.

Tačiau ji patikino, jog niekada nėra bandžiusi ir nė nenorėtų tapyti gyvo žmogaus portreto, nes nesanti šio žanro profesionalė. Moterų figūros – dailininkės širdies atgaiva, savęs ieškojimas ir atradimas, kūrybos gelmė. „Tainėra tapymas, kaip sakoma, dėl duonos. Tie paveikslai taip pat turi savo vertintojus: jų šeimininkų, pas kuriuos jie patenka, nėra daug. Neskirstau žmonių pagal kategorijas, bet suvokiant meną, žmonių skonis – skirtingas. Sudėtingesnio braižo paveikslus mėgsta aukštesnio meninio lygio žmonės“, - samprotavo menininkė.

Gerbėjų patys mėgstamiausi yra dailininkės D.Skridailaitės-Valatkienės pasteliniai, į puokštes sunešti gėlynai bei sodrūs pavasario žolynai arba švelnių potėpių palytėti architektūriniai fragmentai.

„Didžioji kūrėja yra pati gamta. Ir, regis, nieko nebereikia: atkuri kūrinijos spalvas, teptuku sudėlioji jų dermę. Viskas tokiame paveiksle paprasta ir aišku – jokių didelių filosofijų čia nė nereikia. Žaidžiu tais gėlynais, ir tiek“, - teigė menininkė.

Architektūrines kompozicijas ji tapo pagal nuotraukas. Šiuolaikinės technologijos ir fotografijų kokybė, dailininkės žodžiais, šiandien taip ištobulėjo, kad retai besutiksi gamtoje su molbertu ir teptuku rankoje sėdintį dailininką. Nebent tik senesnės kartos iš pagarbos tradicijoms arba tapybos besimokantį studentą.

• Rašyti komentarą (2)