Pajūrio naujienos
Help
2025 Vasaris
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še181522
Se291623
Apklausa

Ar susitelks Europa po JAV prezidento D. Trumpo trenksmo?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės Trinti
Komentarų topas

Medicinos studentas Vladas Mongirdas – pirmojo lietuviško viešo vaidinimo Palangoje dalyvis.

Fot. Paulina Mongirdaitė, 1899 m. Nuotrauka iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio

Notiškės (Notaniškių) vietovė yra dešiniajame Minijos intako Kartenalės II upelio krante, greta Nausodžio, Budrių (Kačaičių) ir Kalno Grikštų kaimų. Jos atsiradimas ir istorija glaudžiai susiję su šalia stovėjusiu Mišučių dvaru ir jo savininkais bajorais Mongirdais.

Notiškės istorijos ištakos siekia tolimus priešistorinius laikus. Juos mena netoli Minijos ir Kartenalės II išlikę trejetas piliakalnių, ant kurių stovėjo senųjų pajūrio krašto gyventojų kuršių ir jų protėvių medinės pilaitės. Po daug aukų nusinešusių kovų su kryžiuočiais kuršių žemės gerokai ištuštėjo, todėl į jas XV–XVI a. ėmė keltis žemaičiai, įkūrę čia Gudų kaimą, priklausantį Kartenos dvarui (valsčiui). Netrukus Gudai tapo vaitijos centru, kuriai administruoti ties riba su Nausodžiu buvo pastatyta Gudiškių palivarko sodyba, vėliau pavadinta Mišučių palivarku (dvaru).

Naujakuriams įdirbant plėšininę bendro naudojimo žemę – ganyklas, miškus, pievas, pietinėje Gudų dalyje, abipus Kartenalės II, atsirado Mažųjų Kačaičių ir Grikštų (Kalno Grikštų) nausėdijos. Pačius Gudus, kurių sodybos telkėsi kaimo gale prie kelio į Budrius, XIX a. imta vadinti Gudgaliais. Mažuosiuose Kačaičiuose apie 1830 m. Mišučių dvarininkai Parčevskiai pastatė vandens malūną, kuriame apsigyvenęs malūnininkas malė miltus tiek dvaro reikmėms, tiek valstiečiams. Malūnas tapo neformalia apylinkės vyrų susirinkimų vieta, kurioje jie aptardavo įvairius reikalus ir naujienas.

Mišučių dvarą 1859 m. nupirkus Vyžuonų dvarininkei Michalinai Mongirdienei, ši valda tapo bajorų Mongirdų giminės nuosavybe. Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, dvarininkams buvo leista iš baudžiavos paleistuose kaimuose dvarui paliktą dirbamą žemę persikelti šalia savo sodybos ir suformuoti palivarkinį ūkį. Pasinaudojant šia teise, Mišučių dvaro palivarkiniam ūkiui buvo pasirinkti Gudgaliai (Gudai) ir Mažieji Kačaičiai. Abu šie kaimai buvo panaikinti: Gudgalių (Gudų) žemė virto dirbamais laukais, o Mažuosiuose Kačaičiuose iškilo šiai valdai administruoti skirta palivarko sodyba, pavadinta Notaniškiais (Nataniškiais). Ją sudarė ponų namas, ūkvedžio namas, kumetynas, dideli tvartai (žem. stadalos), svirnas, kluonas, daržinė, kiti ūkiniai pastatai, o prie upės – minėtas vandens malūnas. Joje 1901 m. buvo 5 nuolatiniai gyventojai.

Palivarką valdyti Michalina Mongirdienė patikėjo sūnui Jonui Viktorui Benediktui Mongirdui (1848–1919). Šis 1874 m. Darbėnų bažnyčioje susituokė su bajoraite Olimpija Šalkauskaite (1854–1911) iš Akmenalių, su kuria susilaukė vaikų Sofijos Onos, Vladislovo Jono, Vincentos Teklės ir Vytauto Juozapo. Iš jų Notaniškių palivarke 1877 m. gegužės 6 d. šį pasaulį išvydo Vladislovas Jonas, krašto istorijoje labiau žinomas kaip lietuvių tautinio atgimimo judėjimo dalyvis Vladas Mongirdas.

Notaniškių palivarkas (pažymėtas – „Lager“, t. y. stovykla, poligonas) 1918 m. Prūsijos karalystės topografijos tarnybos išleistame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje.

Vlado tėvas Jonas Viktoras Benediktas Mongirdas XIX a. 9–10 deš. vykdė atsakingas valdines pareigas – vadovavo karo reikalams tinkamų arklių Kretingos 6-jam ruožui, vedusiam Kretingos valsčiuje karui tinkamų arklių apskaitą. Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigadai, kurios štabas veikė Kretingoje, Notaniškių palivarke jis nuomojo žemės sklypą poligonui, kuriame iki 1915 m. kavaleristai rengė karines pratybas, treniravo karo veiksmų sąlygomis karo reikmėms registruotus apylinkės valstiečių arklius.

Jonas Viktoras Benediktas ir Olimpija Mongirdai savo vaikus stengėsi išleisti į mokslus. Sūnus Vladas mokėsi Palangoje ir Mintaujoje, Maskvos universitete studijavo mediciną. Studijų metais ėmė dalyvauti slaptų lietuviškų studentų draugijų veikloje, o per 1899 m. atostogas su kitais inteligentais Palangoje pastatė pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame vaidino Bekampį. Netrukus rusų valdžios pareigūnai už lietuvišką veiklą jį įkalino ir ištrėmė į Armavirą.

Michalinai Mongirdienei 1905 m. Vilniuje mirus (palaidota Rasų kapinėse), Mišučių dvarą paveldėjo sūnus Jonas Viktoras Benediktas. Jis dalį žemių išdalino abiem savo sūnums Vladui ir Vytautui bei dukrai Vincentai, o vyresnioji duktė Sofija Žirnevska kraitį buvo gavusi 1893 m. ištekėdama. Vladas Mongirdas savo dalį pardavė, nes, grįžęs iš tremties ir pabaigęs medicinos mokslus, 1907 m. vedė dvarininkaitę Eleną Konstanciją Malevską (1881–1935) ir įsikūrė žmonos paveldėtame Aukštadvario dvare, kuriame vertėsi gydytojo praktika.

Notaniškių palivarkas atiteko Vincentai Mongirdaitei, kuri Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 1906 m. sausio 6 d. aukso žiedus sumainė su šios bažnyčios klebono Juozapo Šniukštos broliu teisininku Petru Šniukšta (1877–1952). Jaunikis buvo kilęs iš pasiturinčių Šiluvos valsčiaus Zopielskių vienkiemio valstiečių šeimos, mokėsi Palangoje, Mintaujoje ir Taline. Baigęs teisę Maskvos universitete, 1903–1904 m. tarnavo Rusijos kariuomenės Kauno artilerijos pulke ir į atsargą išėjo būdamas praporščiku. Nuo 1905 m. dirbo prisiekusio advokato padėjėju Panevėžyje, taip pat dėstė lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje. Po vestuvių tais pačiais metais jaunavedžiai susilaukė sūnaus Vytauto, o 1914 m. – dukters Marijos Aldonos.

Notiškės vienkiemis po Lietuvos žemės reformos.

Ištrauka iš Lietuvos kariuomenės kartografijos tarnybos apie 1939 m. išleisto Plungės–Kartenos apylinkių topografinio žemėlapio.

Šeima laiką Notaniškių palivarke dažniausiai leisdavo per vyro atostogas. Po 1908 m. ji persikėlė į Mintaują (Jelgavą), kur Petras Šniukšta dirbo apygardos teisme civilinio skyriaus sekretoriumi. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. jis buvo paskirtas nukentėjusiems dėl karo šelpti Mintaujos komiteto pirmininku, o, karo veiksmams artėjant prie miesto, 1915 m. evakavosi į Oriolą (Rusija).

Abu Vincentos Šniukštienės broliai aktyviai prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, 1917 m. dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje. Gydytojas Vladas Mongirdas joje atstovavo Aukštadvario, o teisininkas Vytautas Mongirdas – Kartenos ir Kretingos valsčiams. Paskelbus apie valstybės atkūrimą, abu jie prisidėjo prie savivaldos institucijų kūrimo Trakų ir Kretingos apskrityse.

Šniukštų šeimai 1918 m. rudenį grįžus į Lietuvą, Petras Šniukšta apsistojo Vilniuje, kur dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, į lietuvių kalbą vertė baudžiamąjį kodeksą, buvo Teisingumo departamento direktorius, Vilniaus miesto taikos teisėjas, Vyriausiojo tribunolo prokuroro padėjėjas. 1919 m. persikėlė į Kauną, liepos 23 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, 1919–1934 m. buvo Kariuomenės teismo pirmininkas. Jis daug prisidėjo prie karinių įstatymų paruošimo, parengė Karo baudžiamosios teisės įstatymų projektą, dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose. 1927 m. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1934 m. buvo paskirtas Krašto apsaugos ministru. Išėjęs į atsargą, 1935–1936 m. buvo Valstybės tarybos narys. Pasitraukęs iš valstybės tarnybos, dirbo advokatūroje, daugiau laiko skirdavo apsilankymams ir buvimui savo ir žmonos ūkyje Notiškėje.

Generolo laigonas Vladas Mongirdas 1919 m. taip pat tapo Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu, tarnavo Kauno komendantūros gydytoju, Karo ligoninės ordinatoriumi, dirbo Lietuvos aukštosios mokyklos lektoriumi. Išėjęs į atsargą, 1922 m. grįžo į Aukštadvarį, vertėsi gydytojo praktika, augino upėtakius, bendradarbiavo spaudoje. Jo vardu 1931 m. buvusi pavadinta viena iš Aukštadvario gatvių, o portretas, po kuriuo buvę surašyti visi Vlado Mongirdo darbai Lietuvos naudai, pakabintas Aukštadvario valsčiaus savivaldybės raštinėje.

Bajoraitė Vincenta Teklė Mongirdaitė su vyru Petru Šniukšta vestuvių dieną.

Fot. Paulina Mongirdaitė. Palanga, 1906 01 06. Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinio

Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, generolas Petras Šniukšta rūpinosi nuo sunaikinimo apsaugoti abiejų Kartenalių santakoje stūksantį piliakalnį, menantį senųjų šio krašto gyventojų kuršių materialinę kultūrą. Savo bičiuliui, iš Kretingos kilusiam archeologui, Karo muziejaus įkūrėjui generolui Vladui Nagevičiui 1927 m. spalio 4 d. jis rašė: „J. E. Mokytam Archeologui Gyd. Generolui Leit. Nagevičiui. Kretingos apskrities, Kartėnos valsčiaus, Braukliškių-Kartėnalės upelio įtakoje ties Notaniškių palivarko malūno tvenkiniu Lukovsko dvaro savininko p. Edvardo Višomirskio žemėje randasi piliakalnis „Pilalė“ vadinamas, kursai ribojasi su p. Vincentos Šniukštienės Notaniškių palivarko žeme. Dabar piliakalnis parduodamas mažažemiams, kurie ten gano gyvulius ir degina augančias ant jo eglaites ir jo plotą nori paversti į dirvą. Susirūpinęs mūsų senovės istorinių liekanų apsaugojimu, aš prašau Poną Generolą griebtis priemonių išgelbėti pilalę nuo sunaikinimo. Tamstą gerbiąs T. Gen. leit. Šniukšta“. Vladas Nagevičius nedelsdamas raštu kreipėsi į Lietuvos žemės reformos valdytoją, siūlydamas piliakalnį „nusavinti ir pavesti globon kaimynų, būtent ar generolo Šniukštos, ar gana išsilavinusio ūkininko Žilinsko“, gyvenusio Kačaičiuose netoli piliakalnio. Tokiu būdu piliakalnis buvo „išimtas“ iš dalinamos Lukauskių dvaro žemės plotų, priskirtas prie Notaniškių palivarko, o jį globoti 1935 m. pavesta Budrių šaulių būriui.

Per Lietuvos žemės reformą rytinė palivarko žemių dalis buvusi nusavinta ir priskirta Kačaičių kaimui. Gyvenvietė pavadinta Notiškės vienkiemiu, kuriam palikta 194,02 ha žemės. Nors jo šeimininkai dažniau laiką leisdavo Kaune, vis tik sodyboje ilgiau užsibūdavo ūkiu besirūpinanti generolo žmona. Ūkyje nuolat dirbo metams samdoma kumečių šeima, du bernai ir trys keturios mergos. Samdiniai prisimena, kad šeimininkė buvusi gera, valgyti davusi sočiai. Daugelis jų tarnavo pas ją po kelerius metus. Savininkams išvykus, ūkiu rūpinosi ūkvedys Ignotas Kundrotas ir jo žmona Barbora Lukauskaitė-Kundrotienė. Jų duktė Sofija Kundrotaitė prisimena, kad šeimininkų dukra Aldona buvusi „labai dosni, kišenėlėje visuomet turėjusi smulkių pinigų. Todėl kaimo mergaitės mėgdavusios pririnkti uogų ir nunešti panelei, kuri už tai atsilygindavo monetomis“. Panelė Aldona šventą dieną Sofiją gražiai aprengdavo, papuošdavo ir vesdavosi į Budrių bažnyčią, kurioje abi sėdėdavo priekiniame suole, greta kitų apylinkės ponų. 1940 m. Aldona susipažino su dailininku, Kauno taikomosios dailės mokyklos dėstytoju Viktoru Petravičiumi (1906–1989), už kurio netrukus ištekėjo. Palivarko savininkų sūnų Vytautą Šniukštą persekiojo ligos, todėl tėvai jį išsiuntė gydytis į Šveicariją, kurioje 1932 m. mirė ir buvo palaidotas.

Vincenta ir Petras Šniukštos su vaikais Aldona ir Vytautu. Apie 1928 m.

Nuotrauka iš „Šilutės naujienos“, 2017 11 28

Didesniąją Notiškės ūkio dalį apėmė miškai. Į šiaurę nuo sodybos augo Pušynu vadinamas spygliuočių miškas, o vakarų pusėje ošė Beržynu vadintas lapuočių miškas. Už Beržyno Minijos slėnyje driekėsi pievos ir ganyklos. Jų šiauriniame pakraštyje, prie senojo tilto per Miniją, išsinuomotoje žemėje seniau gyveno žydas pienininkas. Jam išsikėlus, sodyba buvusi nugriauta, o žemė suarta ir pavadinta Tiltine. Nuo tilto ir Kretingos–Budrių vieškelio į rytus per Pušyną ėjo kelias į Kačaičius, nuo kurio atsišakojo pagrindinis vienkiemio sodybos link vedantis keliukas.

Didžiausias dirbamos žemės plotas – per 18 ha, plytėjo į vakarus nuo sodybos. Kiti, 2–3 ha dydžio laukai buvo išsimėtę atokiau. Į šiaurę nuo Pušyno esantį lauką seniau dirbo nuomininkas Jašinskis, vadintas Bajoru, todėl, jam išsikėlus, vietovei liko Bajoriškės vardas. Į šiaurės vakarus nuo Pušyno besidriekiančios dirvos vadintos Mantviliškės kalnu ir Kadagyno kalnu. Pastarasis tokį vardą gavo todėl, kad jame seniau augo kadagiai. Prie Beržyno esantis laukas vadintas Bočių daržais.

Vienkiemio pietiniame pakraštyje kūpsantis malūnas su užtvanka vadintas Kačaitine. Malūną nuomojosi karteniškis žydas Osenas Braudė, o nuo 1931 m. – Ruvinas Braudė, gyvenęs jame kartu su seserimi Elke ir broliu Rupkiu. Nuomininkas savininkui kasmet sumaldavo apie 300–400 centnerių javų, rūpinosi malūno ir užtvankos remontu. Malūnas buvo medinis, su akmenų mūro pusrūsiu, gontais dengtu stogu. Viename gale buvęs įrengtas malūnininko būstas, o kitame – malūno įrenginiai, išdėstyti pusrūsyje, pirmajame aukšte ir palėpėje. Pirmojo aukšto viduje per visą sieną Šniukštų žentas dailininkas Viktoras Petravičius nutapė freską, vaizduojančią tris moteris. Malūno galingumas siekė 18–20 arklio jėgų. Viduje stovėjo dvejos girnos ir piklius, kuriuos suko du vandens ratai. Senąją akmenų ir rąstų užtvanką nuomininkas nuardė ir 1929 m. pastatė betoninę.

Tarpukariu Šniukštos rėmė apylinkėje veikusius Lietuvos šaulių sąjungos XV (Kretingos) rinktinės būrius. Raguviškių šauliams suteikdavo prie senojo tilto per Miniją sklypą vasaros gegužinėms rengti. Generolas Petras Šniukšta tapo 1928 m. įsteigto Budrių šaulių būrio Garbės nariu, šauliams parengti būrio įsteigimo 10-mečio proga 1938 m. nupirko ir padovanojo šautuvą.

1940 m. birželį kraštą okupavus Sovietų Sąjungai, Petro Šniukštos ir Vlado Mongirdo šeimos susilaukė represinių struktūrų dėmesio. Mongirdų šeima buvo iškeldinta iš Aukštadvario dvaro, o generolas Petras Šniukšta 1940 m. liepos 13 d. Notiškėje suimtas ir išvežtas į Telšių kalėjimą, iš kurio perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Kretingos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 31 d. nutarimu dėl Kartenos valsčiaus Žemės fondo sudarymo, iš Petro ir Vincentos Šniukštų buvo nusavinta visa turėta žemė – 194,02 ha. Tiesa, pasak liudininkų, Vincentai Šniukštienei vis tik buvo palikta pagal įstatymą priklausantys 30 ha žemės, kurioje ji su dukters šeima liko gyventi ir ūkininkauti. Jos vyras Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos 11-osios armijos Karo tribunolo 1941 m. birželio 12 d. buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimu ir uždarytas į IX fortą, o brolis Vladas Mongirdas su sūnaus Tado šeima 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Altajaus krašto Slavgorodo miestą.

Atsparioji ugniavietė (dotas) kaimavietės pietvakariniame pakraštyje.

Fot. Julius Kanarskas, 2018 m.

Notiškės žemių vakarinėje dalyje – aukštumos papėdėje priešais Minijos slėnį, NKGB pasienio kariuomenė ir Raudonoji armija 1940 m. pradėjo statyti atspariąsias ugniavietes, kitaip vadinamus dotus. Tai kapitališkai įrengti gelžbetoniniai fortifikaciniai antžeminiai statiniai, skirti ilgalaikei gynybai, kurių storos sienos turėjo saugoti įgulą nuo priešo šaulių ginklų ir artilerijos ugnies, o slėnio pusėje įrengtos ambrazūros leido apšaudyti puolantį priešą kulkosvaidžių ir artilerijos ugnimi. Tiesa, prasidėjus karui nė vienas dotas nebuvo visiškai įrengtas ir liko nepanaudotas.

Vokiečiams užėmus kraštą, 1941 m. birželio 23 d. Petras Šniukšta išsivadavo iš kalėjimo ir parvyko pas žmoną į Notiškę ūkininkauti. Karui baigiantis, 1944 m. šeima bandė pasitraukti į Vakarus. Vincenta drauge su dukters Aldonos Petravičienės šeima pasitraukė į Vokietiją, iš kurios 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Įsikūrė Čikagoje, kur žentas Viktoras Petravičius dirbo dizaineriu, 1962 m. atidarė privačią dailės studiją, buvo M. K. Čiurlionio dailės galerijos direktorius. Aldona ir Viktoras Petravičiai turėjo 4 vaikus: Izidą, Armidą, Liną ir Petrą. Tiesa, Armidą dar mažą palaidojo Vokietijoje, o Petras žuvo traukinio katastrofoje Čikagoje.

Generolo Petro Šniukštos kapas Šilutės kapinėse.

Fot. Jolanta Paunksnienė, 2015 m. Nuotrauka iš Kultūros paveldo centro archyvo

Atkirstas nuo šeimos, Petras Šniukšta apsigyveno atkampiame krašte – Traksėdžiuose šalia Šilutės, kur, pasivadinęs Petru Šukiu, iki gyvenimo pabaigos dirbo vietiniame ūkyje kerdžiumi. Palaidotas 1952 m. Šilutės katalikų kapinėse. Jo laigono Vlado Mongirdo šeimyna, patyrusi Sibiro tremties išbandymus, 1957 m. buvo paleista iš tremties be teisės grįžti į Aukštadvarį, todėl įsikūrė Kėdainiuose, kur Vladas Mongirdas, toli nuo gimtosios Notiškės, 1960 m. mirė ir buvo palaidotas.

Notiškės vienkiemis pokariu sovietų valdžios antrąkart buvo nacionalizuotas ir tapo Kretingos tarybinio ūkio skyriumi, vadintu dar Notiškės tarybiniu ūkiu. XX a. 6 deš. jis virto „Aušros“, vėliau – „Jaunosios gvardijos“ kolūkio gamybiniu-ūkiniu centru. 1974–1976 m. „Jaunosios gvardijos“ kolūkio planas liudija, kad tuo metu vienkiemis nebebuvo savarankiška gyvenvietė, o priklausė Kačaičių kaimui. Įsibėgėjus melioracijai, buvusio palivarko ir malūno sodybų nebeliko, o kaimo vardas galutinai išnyko iš Kretingos rajono gyvenviečių sąrašo. Šiuo metu didesnioji, pietinė Notiškės dalis priklauso Kalno Grikštams, Mišučių mišku vadinami buvę Pušyno ir Beržyno miškai – valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai, o šiaurinis pakraštys – Nausodžio kaimui.

Atkūrus nepriklausomybę, imtasi įamžinti tarpukario Lietuvai nusipelniusių asmenų atminimą. Šilutėje ant Petro Šniukštos kapo 1990 m. buvo atidengtas Lietuvos kario savanorio paminklas, o kapas 1992 m. registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Nepamirštas buvo ir iš Notiškės kilęs Vladas Mongirdas. Jo vardu 2009 m. pavadinta Nausodžio kaimo, kuriam dabar priklauso Mišučių dvarvietė, pagrindinė gatvė, o Budrių bendruomenės iniciatyva 2018 m. šioje dvarvietėje atidengtas atminimo akmuo broliams Vladui ir Vytautui Mongirdams (paminklo autorius Juozas Paulauskas). Aukštadvaryje Vlado Mongirdo gatvės vardas sovietmečiu buvo panaikintas, todėl 2016 m. jo vardu pavadinta šalia dvaro sodybos esanti gatvelė.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas