![]() |
![]() |
|
Kas į Salantus – pirštinių pažiūrėti?
Salantų kultūros centre eksponuojamos šiaulietės tautodailininkės Janinos Kildušienės numegztos pirštinės. Pasak kultūros įstaigos direktoriaus Aurimo Rapalio, specialiai į parodą vietos žmonės nelabai ateina, tačiau susirinkę į organizuojamus renginius, su malonumu stabteli ir prie stendo, grožisi, aptaria. Tarp siūlų kamuoliukų buvo nuo vaikystės Paklausta, ar Salantai ją atrado, ar ji – Salantus, ne vieną parodą įvairiose Lietuvos vietose surengusi autorė teigė, kad ir pačios noras buvęs pirmiau „duoklę“ atiduoti širdžiai artimesnei Žemaitijai, o po to žengti į Aukštaitiją. Tautodailininkės žodžiais, Šiauliuose susiduria šios dvi kultūros. Pomėgį rankdarbiams J. Kildušienė perėmė iš šeimos. Jos promočiutė Barbora ypač gražiai audė plonas drobes, močiutė Amelija ne tik audė, bet, ir siuvo, ir mezgė, to išmokė savo dukras, tarp kurių – ir Janinos mama Aleksandra Pocienė. „Taigi jau nuo vaikystės aš buvau tarp daugybės siūlų kamuoliukų ir pašnekesių apie mezgimą“, – juokėsi pašnekovė. Janinos mama ir teta, kuri mokėjo ir ypač gražiai siuvinėti, apie 1965-uosius įsidarbino tuometiniame Klaipėdos dailės kombinate, meniškus gaminius kūrė šiai įstaigai, bet atskirai – ir sau. Netrukus seserys vienos pirmųjų įstojo ir į Lietuvos liaudies meno draugiją, tapusią Lietuvos tautodailininkų sąjunga. „Kai susirinkdavo giminės, namuose kitos kalbos beveik ir nebūdavo: kokie čia siūlai, ką kuri iš jų numezgė, ką išaudė, kodėl raštas toks, o ne kitoks, kaip būtų gražiau?“ – prisiminimais dalijosi Janina. Šeima pati augino javus, linus, tad audiniams žaliavos pati pasiruošdavo į valias, o iš atraižų, likučių mama primegzdavo įspūdingų raštuotų pirštinių. Dalis jų, tautodailininkę Aleksandrą Pocienę išgarsinusių, saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Pirmiau veltinis ir keramika J. Kildušienė pirmąsias pirštines nusimezgė būdama dar penktokė. „Vieną jų mama išsaugojo. Kartą parodė: „Va, čia tavo.“ Skatino megzti dar. Pasižiūrėjau – tikrai pasirodė nebloga... Bet ne, galvojau, pirštinės yra ir tebūnie mamos meno sritis“, – pasakojo Janina, tuo metu kur kas labiau susidomėjusi veltiniu ir keramika. Kas yra veltinis, pirmąkart prieš daug metų moteris ėmė aiškintis grįžusi iš kelionės Prancūzijoje – niekaip negalėjusi suprasti, iš kokios medžiagos padaryti gražūs, lietuvio akiai neįprasti gaminiai – skrybėlės, šalikai, pirštinės, rankinukai, papuošalai, aksesuarai, kuriuos matė nešiojant prancūzes. Sužinojusi, kad iš veltos vilnos, pabandė velti pati. Giminių ir draugų paraginta, įstojo į tą patį, kaip ir mama, Tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyrių. O ten veikė ir keramikos kursai, ir Janiną netikėtai patraukę paeksperimentuoti dar ir su moliu. Pašnekovė atviravo ir savo mamą, ir tetą neretai mėgdavusi „paauklėti“: tai siūlus ne tokios rūšies, ne vienodo storio bei sukimo naudojančios, tai ne taip mezga. „Jos nepasiduodavo: kodėl mums sakai? Tu pati megzk, kaip nori, o mes irgi, kaip norim, senoviškai“, – juokėsi Janina. Bėgant metams, ji mamos prašydavo patausoti save. „Būdavo, vienas pirštines ji pradeda, o galvoje jau kitų raštai sukasi“, – pasakojo Janina.
Lobyną atranda knygose ir muziejuose Vieną rytą J. Kildušienė pagalvojusi, o gal išties būtų gražu, jeigu jųdviejų abiejų su mama pirštines galerijos eksponuotų? Juolab kad ta užsilikusi pirmoji vaikystėje numegzta nuteikė maloniai. „Ir pradėjau megzti. Daug kam patiko, sulaukdavau pagyrimų. Jeigu komisija ir į respublikinę parodą atrinko, vadinasi, – neprastos“, – kalbėjo autodailininkė. 2019-aisiais J. Kildušienės pirštinės buvo įvertintos respublikinio liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo antrąja vieta. Įdomių raštų pavyzdžių bei spalvų savo kūrybai tautodailininkė sakė atrandanti senose knygose bei žurnaluose, kurių Lietuvoje išleista ne tiek daug. Savaitgaliais, ypač paskutinį mėnesio sekmadienį, kai įėjimas nemokamas, jiedu su vyru Aristidu, kolekcionuojančiu senas knygas, surinkusių visų, kokios tik buvo, Dainų švenčių ženkliukus, aplanko po tris ar keturis įvairių regionų muziejus. Anot pašnekovės, ekspozicijoje žvelgdamas į prieškario žemaitiškas pirštines, nesuprasi, kokios iš tiesų jos yra buvusios ir kiek nublukintos saulės ar laiko. O kai saugykloje leidžiama paliesti, atversti, pažvelgti iš išvirkščios pusės, pamatai tikrąjį grožį. Žemaitiškose pirštinėse vyrauja augaliniai motyvai – tulpės, ramunės. Ryškios gėlės arba žvaigždutės daugiausia „pabirdavo“ ant juodo arba pilko pagrindo. Dabar tradicinės pirštinės mezgamos iš storesnių siūlų ir storesniais virbalais, o prieškariu – įvairiai. „Tai ir žavi. Mes, žemaičiai, tokio plonumo, tokio raštų smulkumo, skirtingai negu atsispindi Klaipėdos krašto lietuvininkų pirštinėse, nelabai urėjom. Be to, mes daugiausia mezgam viengubas, o, pavyzdžiui, aukštaičiai – dvigubas pirštines“, – pastebėjo J. Kildušienė. Keletos pirštinių rekonstrukcijas ji yra atkūrusi pagal saugomas „Aušros“ muziejuje. Pati tautodailininkė mezga iš ekologiškų, odos „negraužiančių“ „fabrikinių“ siūlų, labiau mėgsta prigesintas, pastelines spalvas – pilką, rusvą. Tačiau dabar jau akys pradėjo ilgėtis kur kas ryškesnių, sodrių spalvų. Ne tik darbas, o ir meditacija Megzti pirštines Janinai – meditacija. „Atsikeliu anksti, papusryčiauju ir nusiteikiu dienai. Ilgai mezgu, tampriai, niekur neskubu. Kol vieną eilę „užmetu“, praeina beveik valanda. Stebiu, kad kiekviena akytė būtų graži, lygi. Jeigu nuotaika bloga, virbalų į rankas net neimu“, – pasakojo pašnekovė. Nė vienų savo megztų pirštinių ji nėra pardavusi ir to daryti nežada, kad ir kaip prašoma. Galbūt todėl, kad į jas tiek daug širdies įdėta. Be to, nori, kad kaip kūrinius jos pirštines pamatytų kuo daugiau žmonių, kad pirštinių kultūra Lietuvoje apskritai suklestėtų – kaip Latvijoje. Ten megztos raštuotos pirštinės laikomos vienu gražiausių suvenyrų. Latvijoje ir investuojama į pirštinių populiarinimą, ta tema leidžiami specialūs leidiniai. „Mūsų moterys mezgasi kepures, šalikus, o štai pirštines – reta kuri“, – apgailestavo tautodailininkė. Jos žodžiais, kad ratelis plačiau užsisuktų, kartais užtenka vieno lyderio, vieno „varikliuko.“ „Argi ne taip išpopuliarėjo lietuviški šiaudiniai sodai?“ – retoriškai klausė ji. O kokias pirštines nešioja pati tautodailininkė? Sakė, dabar tas, kurias yra numezgusi mama. Beveik 97-erių sulaukusi, ji išėjo anapilin, palikusi ir šį jaukų prisiminimą.
Bet buvo laikotarpis, kai Janinai nereikėjo jokių pirštinių! „Einu sykį Šiaulių gatve, sutinku draugę. Lauke 20 laipsnių šalčio, o ji, žiūriu, – plikom rankom. Argi pirštinių neturi, gal pametė? Ne, sako, specialiai nedėvinti. Esą šaltis – į naudą, kraujotaką aktyvinta. Tik pratintis reikia nuo rudens. Daug metų be pirštinių išvaikščiojau“, – juokėsi J. Kildušienė.
|