Pajūrio naujienos
Help
2025 Vasaris
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še181522
Se291623
Apklausa

Ar susitelks Europa po JAV prezidento D. Trumpo trenksmo?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės Trinti
Komentarų topas

Kariūnas Juozapas Tiškevičius (sėdi) su broliu Antanu. Fot. Sergejus Levickis.

Sankt Peterburgas. XIX a. 9 deš. II pusė

Lentvaryje rezidavę, vėliau į Kretingą persikėlę, grafai Sofija ir Juozapas Tiškevičiai vyriausius dukrą ir sūnų pakrikštijo savo vardais. Deja, tiek pirmagimės Sofijos, tiek jos brolio Juozapo gyvenimo kelias buvo trumpas. Juozapui 1867 m. mirus, tėvai šį vardą suteikė kitąmet gimusiam kūdikiui, kuris ryškiausius savo gyvenimo ir veiklos pėdsakus paliko garsiajame Užutrakio dvare.

Juozapas Tiškevičius gimė 1868 m. sausio 12 d. Lentvario dvare. Augo šeimos rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje, Lentvario ir Kretingos dvaruose. Nuo mažens jį auklėjo ir mokė guvernantės Scholastika Michalovska ir prancūzė Marija Fajard. Jojimo meno išmoko ir elgesio su ginklais įgūdžių berniukas įgijo tėvo dvaruose ir medžioklės vilose.

Nuo mažens tėvai ir artimieji jį vadino Juziu (lenk. Józio). Šiuo mažybiniu vardu vėliau, būdamas jau suaugęs, jis pasirašinėjo artimiesiems rašytuose laiškuose. Sulaukusį mokyklinio amžiaus tėvai sūnų, kaip ir jo brolius, išsiuntė į Sankt Peterburgo privilegijuotų berniukų vidurinę karo mokyklą, kurią baigęs jaunuolis studijavo kariūnų mokykloje ir įgijo karinį-ekonominį išsilavinimą. Baigęs mokslus, gavo korneto – jaunesniojo kavalerijos karininko – karinį laipsnį ir buvo paskirtas į Rusijos imperijos kavalergardų pulką, kuris ėjo imperatoriaus rūmų garbės sargybą, rūpinosi imperatoriaus šeimos narių saugumu. Juozapas tapo caro Nikolajaus II motinos Marijos Sofijos Frederikos Dangmar Gliuksburg (1847–1928), rusų vadintos Marija Fiodorovna, asmeniniu adjutantu, jam buvo suteiktas imperatoriaus rūmų kamerhero titulas. Tarnybos metu didelę dalį laiko praleisdavo imperatoriaus rūmuose, dalyvavo įvairiuose priėmimuose, daug bendravo su Rusijos imperijos ir iš užsienio kraštų atvykusia diduomene, gerai pažino diplomatinio etiketo taisykles.

„Mano brolis Juozapas buvo visiškai kitokio tipo [negu kiti broliai]: labai aukštas, gana dailus brunetas gražiomis akimis ir tamsiais antakiais, – rašo atsiminimuose sesuo Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska. – Labai taupus, net smulkmenose, skrupulingas, savikritiškas. Perdėtai teisingas, nepakentė vadinamas geresniu negu pats apie save manė. Jei jį kas nors pagirdavo už gerą darbą, visada aiškindavo, kad tai padarė ne dėl kilnių ketinimų, o iš pareigos jausmo. Tiesą, dažniausiai nemalonią, visada neprašytas žmonėms sakė tiesiai į akis, dėl ko jo draugų ratas nepapilnėjo. Buvo snobas, ir pats tai pripažino. Ne kartą man sakė: „Tai taip kvaila būti snobu. Tiesą sakant galėčiau būti laimingas su šeima nedideliame namelyje ir su vienu tarnu, tačiau statau įspūdingą rezidenciją. Nežinau kam. Ar tik tam, kad sudaryčiau žmonėms įspūdį? Bet tokia yra mano prigimtis, kurios negaliu atsikratyti.“ Jis buvo stipriai prisirišęs prie šeimos, nuoširdus ir mylintis. Tačiau, nepaisant to, jam sunku buvo palaikyti gerus santykius, nes dažnai skundėsi ir murmėjo. Po brolio Vlado jis dažniausiai su mumis, „mažosiomis“ seserimis, bendravo ir užsiėmė.“

Palangoje vasarojantys grafai Tiškevičiai su artimaisiais. Priekyje centre ant laiptų uniformuotas sėdi grafas Juozapas Tiškevičius. Antrajame plane susėdę (iš kairės į dešinę) grafo brolienė Marija Puslovskaitė-Tiškevičienė iš Kretingos, senelė Sofija Horvataitė-Tiškevičienė, brolis, Kretingos paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius, dešinėje – senelės sesuo Jadvyga Horvataitė-Kienevičienė ir jos vyras, Dereševičių (Baltarusija) dvarininkas Jeronimas Kienevičius. Iš kairės antra stovi grafo sesuo Marija Tiškevičiūtė.

Fot. Paulina Mongirdaitė (?), apie 1892 m.

Apie įgimtą Juozapo taupumą pasakoja ir kitas sesers aprašytas vaikystėje įvykęs atsitikimas. Sykį po Vilnių pasivaikščioti išėję motina Sofija Tiškevičienė su sūnumis Vladislovu ir Juozapu sutiko elgetą. Vladislovas nedelsdamas išsitraukė piniginę ir išbėrė iš jos į elgetos kepurę visas monetas. O Juozapas ilgai naršė po savo kišenes, kol rado mažiausio nominalo monetą.

Išlikę Juozapo laiškai, rašyti tėvams mokslo ir tarnybos Sankt Peterburge metais, liudija, kad su motina jis susirašinėjo, kaip įprasta buvo to meto Rusijos imperijos aristokratijai, prancūzų kalba. Juozapo laiškai motinai sudaro didesniąją dalį Kretingos muziejuje saugomo epistoliarinio grafų Tiškevičių palikimo ir jie leidžia teigti, kad Juozapas buvo mylimiausias Sofijos sūnus, skyręs daug dėmesio ir laiko bendravimui su motina. Tėvui skirtuose laiškuose, kurie rašyti daugiausia lenkiškai, Juozapas dažniausia reiškė susirūpinimą jo sveikata, įvairiomis progomis siuntė sveikinimus ir linkėjimus. Be to, juose dalinosi praktiniais patarimais, pavyzdžiui, 1886 m. perdavė anglų pirklio Tomsono pasiūlymą prie Palangoje įrengtos privačios garlaivių prieplaukos pastatyti ledlaužius.

Jadvygos Stefanijos Marijos Juzefinos Tiškevičienės portretas. Dail. Kazimieras Mordasevičius.

1900 m. Varšuvos nacionalinis muziejus.

Likimas jaunąjį grafą Juozapą Tiškevičių suvedė su kunigaikštyte Jadvyga Stefanija Marija Juzefina Sviatopelk-Četvertinska (1878–1939), kuri tapo neišskiriama tolimesnio jo gyvenimo drauge. Jiedu 1896 m. Žemaitijoje, puošniuose gero Kretingos grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių bičiulio Mykolo Oginskio Plungės dvaro rūmuose susižadėjo, o 1897 m. sausio 11 d. Varšuvos šv. Kryžiaus bažnyčioje priėmė Santuokos sakramentą.

Tėvui mirus, Juozapas paveldėjo senąją šeimos valdą – Izabelino dvarą Ašmenos apskrityje bei apie 7 tūkst. ha žemės Trakų apskrityje: Užutrakio dvarą su Užutrakio ir Būdos palivarkais, Daugirdiškių dvarą su palivarkais ir dalimi Užkryžių kaimo, Dembinos dvarą su palivarku, Užmiškį ir Žukiškio dvarą su palivarku. Vienas didžiausių buvo Daugirdiškių dvaras, kuris su aplinkiniuose kaimuose grafui priklausančiais žemės sklypais apėmė daugiau kaip 3 tūkst. hektarų.

Grafas Juozapas Tiškevičius (1868–1917).

Fot. Sergejus Levickis. Sankt Peterburgas, XIX a. pab.

Vilniuje grafas 1891 m. įsigijo Neries krantinėje netoli Biržų Tiškevičių rūmų (dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos) stovėjusį reprezentacinį pastatą, kurį pagal K. Maciulevičiaus projektą rekonstravo, pristatė oranžeriją ir įsirengė šeimos žiemos rezidenciją.

Užutrakio dvarui tuo metu priklausė tik 435 ha žemės. Valdant tėvui, tai buvo ekonominė Tiškevičių šeimos valda, kurios administraciniame centre stovėjo seni mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Naujasis savininkas nutarė šioje nuostabioje vietoje, Algirdo sala vadintame pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, įkurti šeimos rezidenciją. Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą 1896–1901 m. Galvės ežero pakrantėje iškilo istorizmo stiliaus rūmai, turintys neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų, su įspūdinga terasa ir atvirais paviljonais, nuo kurių atsivėrė žavinga ežero panorama su salomis, Trakų pilies griuvėsiais ir tolumoje stūksančiais Trakais.

Naujieji rūmai buvo dviejų aukštų, su erdviu pusrūsiu po visu pastatu, kuriame veikė pagalbinės ūkinės patalpos: virtuvė, kepykla, sandėlis, tarnų valgomasis. Rūmų portalą puošė ornamentuotas lipdytas kartušas su grafų Tiškevičių giminės herbu Leliva. Virš pagrindinio fasado kilo kartušo juosiamas kitas, abiejų šių rūmų savininkų jungtinis herbas, kurio dešinėje pusėje puikavosi kunigaikščių Sviatopelk-Četvertinskių šv. Jurgis (Rusų Vytis), o kairėje – grafų Tiškevičių Leliva.

Vyriausioji duktė Joana Sofija Marija Tiškevičiūtė pirmajame savo gyvenime pokylyje Varšuvoje.

1914 m. Trakų istorinio nacionalinio parko archyvas

Puošniausia ir įspūdingiausia rūmų patalpa buvo pokylių salė, kuri dėl daugybės paauksuotuose rėmuose kabančių veidrodžių vadinta Veidrodine sale. Iš jos galima buvo patekti į Gobelenų salę, buduarą ir rūkomąjį, išeiti į dengtą rūmų terasą. Šalia buvo šeimininko kabinetas, kamerdinerio ir liokajaus kambariai. Interjere dominavo ankstyvojo prancūzų klasicizmo – Liudviko XVI stiliaus dekoras. Patalpas puošė krištoliniai sietynai ir žvakidės, iš Prancūzijos parvežti autentiški senoviniai baldai, porceliano kolekcija, Faberžė dirbiniai, spalvotos graviūros, XVII–XVIII a. dailininkų nutapyti paveikslai, natiurmortai ir portretai, Obiusono dirbtuvių gobelenai ir kilimai. Antrajame aukšte buvo svetainės, grafo ir grafienės apartamentai, vaikų miegamieji, žaidimų ir mokymosi kambariai, indaujos patalpa, guvernančių kambariai, biblioteka, biliardo salė. Šio aukšto patalpų puošyba buvusi kuklesnė, o baldai – kokybiškos antikvarinių baldų kopijos.

Nuo XX a. pr. rūmai buvo elektrifikuoti. Pusrūsyje ir abiejuose aukštuose įrengtiems 57 šviestuvams elektros energiją gamino 1901 m. pastatyta dvaro elektrinė.

Rūmus apjuosė apie 40 ha dydžio mišraus stiliaus parkas, kurį sukurti grafas 1898 m. patikėjo prancūzų parkų architektui-dendrologui Eduardui Fransua Andrė. Šis priešais rūmus įrengė du prancūziškojo stiliaus (geometrinių formų) parterius su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir antikos mitinių personų skulptūromis. Už parterių prasidėjo angliškojo stiliaus, arba peizažinis, parkas su kalvomis, dirbtinėmis uolų kompozicijomis, grota, terasomis, vietiniais ir introdukuotais želdiniais, daugiau negu 20 tarpusavyje ir su ežerais besijungiančių tvenkinių. Į pusiasalį grafai ir jų svečiai kėlėsi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios specialiai pastatytame name gyveno keltininkas. Besikeliančius per sąsiaurį globojo ir saugojo Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu skulptūra, stovėjusi labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje. Nuo perkėlos rūmų link vedė Kunigaikščių alėja.

Užutrakio grafų Tiškevičių žiemos rezidencijos rūmai Vilniuje, Neries krantinėje.

1973 m. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka

Sausumos keliu grafų šeima nesinaudojo. Jis vedė į ūkinę sodybos dalį, todėl buvo skirtas ūkio reikmėms ir vadintas Bulvių keliu. Šioje sodybos dalyje 1895–1902 m. iškilo mediniai ir mūriniai – akmenų, raudonų plytų ir tinkuoto mūro – pagalbiniai pastatai: sarginė, kumetynai, arklidė, ratinė, karvidė, svirnas, spirito varykla, jos produkcijos sandėlis, kalvė, rūsys, ledainė, o ant alkakalnio veikusiose senosiose dvaro kapinėse stovėjusi mūrinė unitų cerkvė buvo paversta dvaro koplyčia.

Užutrakio rezidencijoje šeima leisdavo vasaras, rengė šventinius pokylius ir giminės susitikimus, priimdavo svečius. Juozapo šeimos gyvenimą aprašiusi istorikė Liliana Narkowicz savo knygoje pasakoja, kad dvaro tarnautojais dirbo nemažai prancūzų. Tarp jų buvo ir sūrininkas, garsinęs Užutrakį ypatingais, pagal prancūzų tradicijas pagamintais sūriais.

Greta kitų garbingų svečių Užutrakyje lankėsi caro motina Marija Fiodorovna. „1909 m. birželį pas Juozapą vyko kviestiniai pietūs trisdešimčiai asmenų, – rašo rašytoja Janina Putkamerova-Žoltovska. – Jų metu moterys vilkėjo ilgomis elegantiškomis suknelėmis, vyrai buvo pasipuošę frakais, cilindrais ir baltomis pirštinėmis. Be Tiškevičių, dalyvavo Lenskiai, Račinskai, Putkamerovai, Pliateriai. Pietūs buvo skirti kunigaikščiui Sviatopolk-Mirskui, kuris jau nebuvo [Vidaus reikalų] ministru, bet galėjo juo tapti ir buvo laikomas įtakingu asmeniu Peterburge. Jį lydėjo jaunas ir malonus Rusijos imperijos valdininkas. Platus stalas, grožis ir apdarai, ypač Rožės Tiškevičienės [Raudondvario dvarininko Benedikto Jono Tiškevičiaus žmonos] ir namų šeimininkės, sienų stilius suteikė pietums ypatingo puošnumo, kartais primenančio scenos efektus ir pririšdavo prie įsišaknijusios mūsų tarpe meilės viskam, kas prancūziška.“

Juozapo Tiškevičiaus statyti Užutrakio dvaro rūmai – grafų Tiškevičių III (Užutrakio) linijos lizdas, Užutrakio majorato administracinis centras.

Fot. Julius Kanarskas. 2009 m.

Kaip ir daugelis grafų Tiškevičių, Juozapas buvo kolekcininkas, meno mecenatas, palaikė brolių Vladislovo ir Antano idėją įkurti Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją, tapo jos nariu, dovanojo draugijos įsteigtam muziejui meno kūrinių, gyvendamas šalia muziejaus padėjo broliui jame tvarkytis. Vėliau iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugijai.

Su žmona Jadvyga Juozapas susilaukė 5 vaikų. Sūnus Edvardas mirė būdamas kūdikis. Vyriausioji duktė Joana Sofija Marija gimė Varšuvoje, o abu sūnūs Andrejus ir Zdzislovas Stanislovas Kostka bei jaunėlė duktė Marija – Vilniuje. Vaikams augant, žiemas šeima leisdavo Vilniaus rūmuose, o jiems paaugus – ilgesniam laikui apsistodavo Paryžiuje arba Varšuvoje, kur grafaičiai įgaudavo aukštuomenės bendravimo įgūdžių, tobulino prancūzų ir lenkų kalbų įgūdžius.

Juozapo pastangomis 1901 m. birželio 5 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II paskelbė Užutrakį majoratu – vieninga ir nedaloma valda, kurią galėjo paveldėti tik vyriausias savininko sūnus. Tokiu būdu atsirado grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linija, o Juozapas Tiškevičius tapo pirmuoju Užutrakio majorato ordinatu. Majoratui taip pat priklausė ir šeimos rūmai Vilniuje.

Užutrakio dvaro rūmų portalo fragmentas su grafų Tiškevičių giminės herbu Leliva.

Fot. Julius Kanarskas. 2009 m.

Žmona Jadvyga buvo elegantiška, atsidavusi šeimai, labai pamaldi ir apsiskaičiusi moteris. Ji užsiėmė labdara, Vilniuje įsteigė Moterų draugiją beturčių priežiūrai, kuri rūpinosi vargingomis moterimis, mokė jas rankdarbių, organizavo rinkliavas vargšėms materialiai paremti. Su kitomis grafų Tiškevičių giminės moterimis 1904 m. Trakų gatvėje įkūrė Šv. Jadvygos namus – prieglaudą siuvėjoms. Ji rūpinosi Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, laisvalaikiu siuvinėdavo bažnytinius rūbus ir įvairius užtiesalus altoriams, nuolat siuntė gėles pagrindiniam altoriui ir vartams papuošti, dvare priimdavo ir išlaikydavo trumpų atostogų atvykusius klierikus ir kunigus.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šeimyna, pirmiausia – tėvai, o vėliau – vaikai su tarnautojais, evakavosi į Sankt Peterburgą. Užtrakio rūmus ūkvedys užkonservavo, vertingesnius daiktus paslėpė, atidavė saugoti tarnams arba išvežė į šeimos rūmus Vilniuje. Įvedus karinį okupacinį krašto valdymą, vokiečių karinė valdžia dvarą 1915 m. nusavino ir ėmėsi jame šeimininkauti.

Dar gyvendamas Užutrakyje Juozapas skundėsi sutrikusia sveikata, ypač silpnais nervais. Evakuacijoje sveikatai dar labiau pablogėjus, po sekinančios ligos grafas 1917 m. birželio 20 d. mirė. Pasak istorikės Lilianos Narkowicz, iš pradžių jį artimieji palaidojo Sankt Peterburgo katalikų kapinėse, o vėliau žmona metalinį sarkofagą su vyro palaikais slapta parsivežė į Užutrakį ir, dalyvaujant gerai pažįstamam kunigui, palaidojo šalia kūdikystėje mirusio sūnaus Edvardo dvaro parko šlaite netoli dirbtinės grotos.

Juozapo Tiškevičiaus anūkas Juozapas Marija Tiškevičius (gim. 1927 m.), atvykęs iš JAV į Kretingą aplankyti senelės Jadvygos kapo.

Fot. Julius Kanarskas. 2015 m.

Prieš mirtį grafas surašė testamentą, kuriuo Užutrakio majoratą su 7 tūkst. 340 ha žemės paliko vyriausiajam sūnui Andrejui, jaunėliui sūnui Zdzislovui Kostkai užrašė Izabelino dvarą, o visiems vaikams po lygiai padalino Buchovščinos dvarą netoli Molodečno. Po vyro mirties žmona Jadvyga su vaikais išvyko pas gimines į Švediją. Pasibaigus karui persikėlė į Varšuvą, o nurimus lietuvių ir lenkų kovoms dėl Vilniaus, 1921 m. grįžo į Užutrakio dvarą, atsidūrusį Lenkijos užgrobtame Vilniaus krašte. Artimieji pasakojo, kad visą likusį gyvenimą Jadvyga gedėjo mirusiojo vyro, iki pat mirties vilkėjo tamsius gedulo rūbus. Mirė Kretingoje, 1939 m. su jaunesniojo sūnaus Zdzislovo Stanislovo Kostkos šeima pabėgusi iš Raudonosios armijos užgrobto Vilniaus krašto ir prieglobstį radusi pas dieverį Aleksandrą Tiškevičių, kuris ją palaidojo Kretingos katalikų parapijos kapinių grafų Tiškevičių šeimos koplyčios kriptoje. Duktė Joana ištekėjo už giminaičio Biržų dvarininko Stepono Jono Tiškevičiaus, o Marija – už grafo Zigmunto Konstantino Vieliopolskio. Sūnų likimą nulėmė 1939–1940 m. sovietų okupacija. Majorato ordinatas Andrejus (1899–1977) atsidūrė Londone, kuriame praleido likusį savo gyvenimą. Zdzislovas Stanislovas Kostka (1901–1941) su šeima 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus krašto Ust Pristanės rajoną. Tremtyje jis mirė, o šeima baigiantis karui atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose iki šiol tebegyvena grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linijos palikuonys.

Užutrakio dvaras, užėjus sovietams, 1940 m. buvo nacionalizuotas. Per karą jį valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė sovietinio valstybės saugumo (NKGB, MGB, MVD, KGB) aukštųjų pareigūnų sanatorija, vėliau – pionierių stovykla ir poilsio namai, turizmo bazė. Lietuvai atkūrus valstybingumą, dvaro sodyba tapo 1991 m. įsteigto Trakų istorinio nacionalinio parko sudėtine dalimi. Parko direkcijos iniciatyva nuo 1995 m. vykdomi jos atkūrimo darbai, 2008–2010 m. restauruoti rūmai, atnaujintas sovietmečiu apleistas parkas, naujam gyvenimui prikelti pagalbiniai sodybos statiniai. 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teisę pretenduoti į Užutrakio dvarą gavo JAV gyvenantis vyriausiasis Užutrakio majorato II ordinato Andrejaus Tiškevičiaus sūnėnas Juozapas Marija Tiškevičius. Paveldėto turto susigrąžinimą apsunkino tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. dvaro sodybą įtraukė į neprivatizuojamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, o grafas pretenzijas į savo dalį pareiškė pasibaigus įstatymu nustatytam terminui pirminiam prašymui paduoti. 2007 m. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį Užutrakio dvaro sodybos pastatų, tačiau valstybė nusprendė jų negražinti natūra, o išmokėti kompensaciją. 2008 m. grafui pavyko atgauti tik 6,9 ha žemės, taip pat jam buvo pripažinta teisė į 70 ha vandens telkinių.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas