![]() |
![]() |
|
Paroda atidaryta su „Mėguvos“ ansamblio muzika ir daug gėlių
„Metų rievės“ – taip tautodailininkė Irena Kvedarienė, prestižiniame šalies liaudies kūrėjų konkurse „Aukso vainikas“ įvertinta pirmąja vieta, pavadino penktadienį Palangos miesto bibliotekoje surengtą savo sukurtų medžio raižinių parodą. Su medžiu „susidraugavo“ vaikystėje „Pernai per Tris Karalius buvau nominuota, gavau „aukso vainiką“, atsinešiau jį parodyti ir kartu su visais pasidžiaugti“, – pasveikinti susirinkusiems draugams, bičiuliams, bendraminčiams iš „Mėguvos“ folklorinio ansamblio, kuriame ir pati muša būgnus, sakė kūrėja. „Ji išties labai meniškas žmogus, ne tik išmoko būgnus mušti, paveikslus kurti, bet komponuoja dar ir gražias puokštes, puikiai išmano augalus. Jei nepažįsti kokios žolelės, klausk Irenos – papasakos, apibūdins, sudomins“, – sakė etnokultūros specialistė, „Mėguvos“ kolektyvo vadovė Zita Baniulaitytė. I. Kvedarienės darbus, eksponuojamus bibliotekos parodų salėje, visuomenė galės matyti iki sausio pabaigos. Menininkų dažnai prašoma papasakoti apie jų kūrybos pradžią, o tos pradžios kiekvieno būna skirtingos kaip skirtingi ir patys menininkai, asmenybės. „Mano pirmas prisilietimas prie medžio – vaikystėje, kai tėvas pasodindavo ant rąsto ir prašydavo prilaikyti, kad šis nejudėtų, kol nužievins. Vėliau, laikui bėgant, daug medžių pati esu ir sodinusi, ir genėjusi, ir prižiūrėjusi – toks buvo darbas. O galiausiai po truputį pradėjau „krapštinėti“ ąžuolą – jį pirmąjį norėjau prakalbinti, žiūrėti, koks menas iš jo gali išeiti“, – prisiminimais dalijosi Irena.
Ištikima šventųjų temai Tačiau, anot jos, būnant smulkaus sudėjimo, ąžuolas skaptuojamas taip lengvai nepasidavė. Svajonė ką nors iš medžio sukurti ėmė pildytis, kai prieš daug metų Kretingoje atidarius Tradicinių amatų centrą, Nacionalinio kultūros centro specialistė Alė Počiulpaitė čia surengė medžio raižinių seminarą. „Iš pradžių nežinojau, nė kas yra tie medžio raižiniai, maniau, kad pamokys drožybos. O, pasirodo, reikėjo kaltais arba rėžtukais ant lentos išraižyti vaizdus, po to juos atspausti ant popieriaus. Labai patiko, „užsikabinau“, – atviravo menininkė. Pirmieji ten sukurti darbai buvo du – „Kristaus kančia“ ir „Gailestingoji Motina“, o iš viso yra sukūrusi 27. I. Kvedarienė teigė lig šiol likusi ištikima šventųjų temai. „Esu religingas žmogus, todėl visuose mano darbuose – šventųjų paveikslai, tarp jų šv. Antanas, šv. Steponas, šv. Jurgis, Šventoji šeima ir kiti. Bet ji išskaptavo ir dvi medines skulptūrėles – moterį su rožančiumi bei vyrą su šuniu prie kojų. „Taip įprasminau savo mamą ir tėvą. Daugelis klausia, kodėl tėvas – su šuneliu? Todėl, kad jis labai mylėjo gyvuliukus“, – paaiškino pašnekovė. Šios abi skulptūros taip ir liko moters tėviškėje Plungėje. Gyventi į Palangą ji persikėlė 1976-aisiais – sakė, kad paviliojo jūra ir gražuolis Palangos parkas, kuriame dirbo apželdintoja. Pomėgį menui perima kūrėjos anūkė Medžio raižiniai – lietuvių liaudies grafikos technika, kitaip dar vadinama ksilografija, Žemaitijoje išpopuliarėjo XVI amžiaus pradžioje. O šventųjų paveikslai, pasak Z. Baniulaitytės, būdavo kabinami kone kiekvienoje troboje. Nuo medinės lentos, kurioje išraižytas atvirkščias, volu specialiais dažais apteptas vaizdas atspaudžiamas ant popieriaus. Irena jam gerai prispausti naudoja aliuminio šaukštus, o kūriniams išskaptuoti – lentą iš liepos, nes šis medis esantis minkštesnis, rankoms ir rėžtukui paklusnesnis. Kaip vyksta atspaudo gaminimo procesas, pademonstravo ir visus, kurie norėjo išbandyti, pakvietė iš močiutės meilę ne tik šiam menui, bet ir muzikai – jau abi „Mėguvoje“ muša ir būgnais – perimanti I. Kvedarienės anūkė dvylikametė Barbora. Parodų salėje skleidėsi ansamblio dainos ir giesmės, bičiuliai Ireną pagerbė puokštėmis gėlių, linkėjimais nenustoti, parodos atidarymo proga specialiai sukurtas eiles apie medžio ir žmogaus sąsajas menininkei skyrė taip pat ansamblietė Palangos Trečiojo amžiaus universiteto vokiečių kalbos mokytoja Asta Brazaitienė.
|