Psichologė Vika Gridiajeva akcentavo asmeninį augimą ir sąmoningo požiūrio į tėvystę didinimą.

Siekiant stiprinti tėvų ir pedagogų bendradarbiavimą su įstaigos mokytojais, specialistais, sudaryti sąlygas tėvams tobulinti pažinimo, komunikavimo ir socialinę kompetencijas, informuoti tėvus apie naujausias ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo tendencijas, lopšeliai-darželiai „Žilvitis“, „Pasaka“, „Ąžuoliukas“, mokykla-darželis „Žibutė“, Marijos Tiškevičiūtės mokykla, bendradarbiaudami su Kretingos švietimo centru bei Kretingos rajono kultūros centru, suorganizavo rajoninę konferenciją „Darželis ir šeima: iššūkiai, lūkesčiai, kasdienybė“.

Konferencijos dalyviams muzikinį sveikinimą padovanojo lopšelio-darželio „Žilvitis“ ugdytiniai, sveikinimo žodį renginio sumanytojams skyrė Kretingos rajono Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė.

Konferenciją pranešimu „Apie disleksiją paprastai“ pradėjo Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Klaipėdos padalinio bibliotekininkė Daiva Žiemelienė. Ji aptarė specifinį skaitymo sutrikimą – disleksiją, kurią Lietuvoje turi apie 10 proc., arba apie 32 tūkst., vaikų. Vaikams, turintiems šį sutrikimą, sunkiau sekasi atpažinti žodžius, atskirus garsus paversti vienu žodžiu, skaitomas tekstas atrodo kaip susiliejęs, padrikas raidžių kratinys. Dėl to vaikai skaito daug lėčiau, yra linkę praleisti ar pridėti raides, spėlioti žodžius, kyla problemų tariant žodžius. Lektorė akcentavo, kad labai svarbu dar ankstyvame amžiuje atrasti būdų, kaip padėti disleksiją turintiems vaikams. Kitaip jie gali pradėti nepasitikėti savimi, gali atsirasti psichologinių, emocinių problemų, patirti stresą mokykloje. Nors disleksijos sutrikimą turintys žmonės pasižymi komunikabilumu, puikia girdimąja atmintimi ir kūrybiškumu, vis dėlto disleksijos simptomai gerokai apsunkina vaikų, ypač – mokyklinio amžiaus, kasdienybę, todėl tėvai ir mokytojai, norintys padėti su disleksija gyvenantiems vaikams ir palengvinti mokymosi procesą, turėtų įsidėmėti specifinius mokymo metodus ir užduočių formulavimo būdus, palengvinančius informacijos įsisąmoninimą. Kad turint disleksiją galimą gyventi visavertį gyvenimą, pasiekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų, lektorė argumentavo pristatydama įžymių žmonių, kurie turi disleksijos sutrikimą, pavyzdžiais.

Kalbėdama apie disleksijos sutrikimą D. Žiemelienė atkreipė dėmesį į tai, kokie informacijos pateikimo būdai, tikslingai naudojami, gali padėti mokytis. Kaip vieną galimybių, padedančių disleksiją turintiems žmonėms, lektorė pristatė Elektroninių leidinių valdymo informacinę sistemą – ELVIS. Tai – virtuali biblioteka, skirta žmonėms, negalintiems skaityti įprastai spausdinto teksto. Ši sistema suteikia galimybę perskaityti (išgirsti) knygas, įgyti žinių, supratimo apie pasaulį, ugdosi skaitymo kantrybė, kritinis mąstymas, kiekvienas gali tapti lygiaverčiu skaitytoju.

Lektorė akcentavo, kad skaitymo sutrikimas neturėtų būti pagrindinė žmogų apibūdinanti savybė. Svarbu, kad kiekvienas mūsų šiems žmonėms padėtume įveikti kasdienius patiriamus iššūkius. Tinkama motyvacija ir rūpestinga aplinka, mokytojai, tėvai gali padėti disleksiją turintiems vaikams, apgaubti juos supratimu, kantrybe, kad jie galėtų kuo lengviau įveikti iššūkius, siekti savo aukštumų.

Konferenciją tęsė socialinių moklsų daktaras, psichologas Tomas Lagūnavičius, kurio pranešimo tema „Kaip dirbti su agresyviais, hiperaktyviais, nerimaujančiais, autistiškais vaikais mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“. Jis mokytojams akcentavo, kad jau nuo ankstyvojo amžiaus vaikams būtina kuo dažniau užduoti kelis pagrindinius klausimus: ką patinka veikti, ką darai gerai, ką reikia patobulinti, ar tau reikia žmonių, ar už tai tu gausi pajamas. Pasak lektoriaus, šie klausimai – nuolatinė ir ilgalaikė motyvacija, skatinanti vaiką mąstyti, ruoštis gyvenimui, siekti savo tikslų, būti atsakingam. Psichologas pranešime atskleidė, kad auginant vaiką, ugdant labai svarbu yra išsiaiškinti vaiko silpnąsias vietas, kad būtų galima jam kuo labiau padėti augti, tapti visaverčiu visuomenės nariu. Anot lektoriaus, visada didelis iššūkis yra dirbti, ugdyti agresyvius, hiperaktyvius, nerimaujančius, autistiškus vaikus. Dirbant su vaikais būtina pirmiausia ir svarbiausia lavinti vaikų dėmesį ir atmintį, nes tai yra viso mokymosi pagrindas – jei vaikas nesukaups dėmesio, neatsimins svarbių dalykų, ugdymas bus beprasmis. Psichologas pristatė 8 pagrindinius metodus, pratimų, kaip dirbti su tokiais vaikais, kaip lavinti jų dėmesį ir atmintį. Labai svarbu ir tai, kad vaikas nuo mažens būtų pratinamas visus darbus ir užduotis užbaigti.

Konferencija buvo skirta stiprinti tėvų ir pedagogų bendradarbiavimą, informuoti tėvus apie naujausias ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo tendencijas. Ją pradėjo „Žilvičio“ direktorė Inga Kutelienė (kairėje) ir „Pasakos“ direktorė Judita Leščiauskienė.

Lektorius taip pat akcentavo, kad tėvai neturi pamiršti kontroliuoti savo vaiko – tai būtina ir privaloma. Nereiktų tikėti, ką vaikas pasakė, o svarbu patikrinti, ar vaikui buvo skirtas darbas, užduočių, ar namų darbai atlikti. Vaikas turi prisiminti, žinoti, kad tėvai jį stebi.

Kretingos pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva tėvystės stilius žaismingai pristatė pranešime „Išvirkščias pasaulis“. Jos teigimu, atrasti savo tėvystės stilių nėra lengva, nes kiekvieno suvokimas apie tėvystę formavosi priklausomai nuo aplinkos, kurioje augame, tėvų auklėjimo stiliaus ir daugelio kitų faktorių.

Psichologė išskyrė 6 tėvystės stilius, remdamasi skirtingais gyvūnais. Vienas tėvystės stilių yra kaip medūza: tėvai lengvai, greitai susiderina su vaikų emocijomis, todėl nesunkiai išsimuša iš vėžių, jausdami kaltę dėl to, kad vaikas išgyvena stiprias emocijas. Dar vienas tėvystės stilius yra prilyginamas stručiui: tai tėvai, kurie labai myli ir rūpinasi savo vaikais, šeima, bet gali slėpti emocijas, vengti nemalonumų namuose, atsiribodami, sakydami, kad aprūpina savo šeimą. Trečiasis stilius – kengūra: išskirtinai gerai rūpinasi savo vaikais ir jų poreikiais, kartais netgi per daug globėjiškai, daro viską už vaikus, silpnindami jų savarankiškumą. Raganosio stiliaus tėvai be galo ištikimi, saugantys savo šeimą, tačiau linkę per daug kontroliuoti situaciją, pasitelkia savo kūną ir balso toną tam, kad įbaugintų, priverstų vaikus elgtis kitaip. Senbernaro tipo tėvystės stiliaus tėvai yra ramūs ir užjaučiantys, išlaiko nubrėžtas ribas, o delfino – smalsūs, gebantys išlaikyti ryšį, žaismingi, mokosi rūpintis savimi, siekia saviriaguliacijos. Nedaugeliui tėvų tinka tik vienas stilius, dažnai priklausomai nuo situacijos, vaiko amžiaus, vaiko poreikių naudojami stilių deriniai.

„Pats svarbiausias dalykas, auginant vaikus, – kad turėtume laiko sau, o svarbiausia – kad turėtume laiko klausytis ir girdėti vaikus, kad turėtume laiko būti, juoktis, džiaugtis drauge, pažinti savo vaiką, dalyvauti jo gyvenime, kalbėtis, padėti jo kasdieniuose iššūkiuose ir problemose kiekvieną dieną. Tegul vaikas jaučia kiekvieną dieną, kad jums rūpi. Leiskite savo vaikams daryti savo klaidas. Tik taip jie galės iš tikrųjų išmokti dalykų patys. Nustatykite ribas, bet leiskite savo vaikams išsakyti savo rūpesčius. Nereikalaukite, kad vaikas ką nors padarytų, prieš tai nesužinoję jo matymo ir požiūrio. Ir aukite patys.

Asmeninis augimas ir sąmoningo požiūrio į tėvystę didinimas yra vienas svarbiausių dalykų siekiant būti tokiais tėvais, kokiais tik patys norite būti“, – kalbėjo psichologė.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)