Gyvenimas ir skriaudė, ir davė

„Gyveni tol, kol esi reikalingas“, - įsitikinusi kretingiškė Valentina Mikalauskienė. Būdama neįgali moteris nelaukė kitų užuojautos, o pati dalino rūpestį ir patarimus šeimai bei likimo bičiuliams. Beveik šešerius metus ji pirmininkavo Kretingos rajono neįgaliųjų draugijai, su kurios nariais iki šiol išliko šilti santykiai.

„Gyvenu vaikais ir prisiminimais“, - sakė V.Mikalauskienė, kuri vasaros dienas leidžia apsupta trijų anūkių.

Valentina Mikalauskienė neturėjo kada dejuoti: visą gyvenimą ji rūpinosi šeima, kelerius metus - ir rajono neįgaliaisiais. „Išeini į žmones, ir užmiršti save“, - šypsosi moteris.

Šiemet 70 metų jubiliejų atšventusios V.Mikalauskienės gyvenime būta visko: ir skaudžių, ir laimingų akimirkų.

„Savęs niekada nelepinau ir nesigailėjau. Neturėjau tarnaičių ir negalvojau, kaip man sunku. Reikia būti optimistu ir nepasiduoti niūrioms mintims“, - teigė V.Mikalauskienė.

Moteris mano, kad ją užgrūdino pats gyvenimas. „Gimiau pokariu. Dalis žmonių buvo išvežti į Sibirą, bet nelengva buvo ir čia. Kasdien žmonės stodavo į eilę prie duonos parduotuvės – gaudavo po duonos ketvirtuką ir jo turėjo pakakti visai šeimai. Dabar žmonės kitaip gyvena, labiau jie ir išlepę“, - kalbėjo V.Mikalauskienė.

Ją, aštuonmetę, sužeidė kareivio paleista kulka, rusams ir vokiečiams kovojant dėl Klaipėdos krašto. Keturis kartus amputuotą koją visam laikui pakeitė protezas. Aplinkiniai žmonės ne visada geranoriškai padėjo neįgaliai mergaitei – ne vienam lengviau buvo skaudžiai įgelti, pasityčioti, pavadinti medinkoje.

Dėl netektos kojos jai ypač skaudu buvo paauglystėje. Draugės, bendradarbės eidavo į šokius, o kitą dieną dalindavosi įspūdžiais. „O aš pareinu namo ir verkiu“, - pamena V.Mikalauskienė.

Ji, baigusi 7 klases, būdama 15 metų, mokytis perėjo į vakarinę mokyklą, kad galėtų dirbti ir padėti išmaitinti šeimą. Iš darbo skubėdavo į mokyklą, o iš jos – namo. Pamokas tekdavo ruošti naktimis.

V.Mikalauskienė džiaugiasi, kad likimas jai atsiuntė gerą žmogų: su vyru Antanu ji išgyveno 34 metus, užaugino dvi dukras – Laimą ir Jūratę. „Gyvenau visavertį gyvenimą. Vyras buvo paslaugus, malonus, padėdavo buityje. Keista, kai poros pykstasi, kad vyras į lovą neatnešė kavos ar namo grįžo be rožių. Ne tie dalykai gyvenime svarbiausi“, - kalbėjo V.Mikalauskienė.

Vyras jai padėjo ir slaugyti sergančią motiną, kuri buvo nepajėgi pati savimi pasirūpinti, visą laiką gulėjo lovoje.

V.Mikalauskienei, patyrusiai stuburo išvaržą, teko pamiršti savo bėdas, ir dėmesį, rūpestį skirti vyrui, kai šį ištiko insultas. Moteris nuo nebepajėgiančio kalbėti, sunkiai besiorientuojančio vyro nesitraukė nė per žingsnį. Prieš 13 metų, dar sykį patyręs insultą, vyras mirė.

Po vyro mirties ji kurį laiką leido vienumoje, kol susigyveno su nelaime, o vėliau, Liudos Maziliauskienės pakviesta, įsijungė į Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos veiklą.

„Visą gyvenimą dirbau kadrų skyriuje, tik organizacijos – skirtingos. Visur vadovai buvo labai supratingi, tolerantiški, manęs iš kolektyvo neišskirdavo“, - pasakojo V.Mikalauskienė.

Visada buvusi apsupta žmonių V.Mikalauskienė įsitraukė į Neįgaliųjų draugijos veiklą, o po metų tapo jos pirmininke. Eidama šias pareigas ji įgijo socialinio darbuotojo pažymėjimą.

Anot V.Mikalauskienės, bendrauti neįgaliesiems - visų svarbiausia. „Gera žmonėms, kurie turi šeimas. Bet nemaža dalis neįgaliųjų lieka vieni, arba užaugę vaikai – išsiskirstę. Sakoma: juk galima skaityti knygas, žiūrėti televizorių. Bet kasdien visa tai nusibosta. Kai išeini į žmones, užmiršti save“, - sakė V.Mikalauskienė.

Ji pasakojo, kad neretai neįgalieji pas ją ateidavo tiesiog pasikalbėti. Anot V.Mikalauskienės, neįgaliesiems nereikia užuojautos – reikia pagarbos ir supratingumo. O kas geriau vienas kitą supras, jei ne likimo bičiuliai.

„Turbūt visą gyvenimą atsiminsiu, kaip būdama reabilitacijos ligoninėj šnekučiavausi su vienu mediku. Kai pasisakiau savo bėdas, jis pasakė: „To betrūko, kad būčiau pažįstamas su invalide“. Atsakiau jam, kad ir jis nuo nelaimės nėra apaugotas, nė vienas tokios sutarties nesame sudarę“, - kalbėjo V.Mikalauskienė.

Ji, būdama pirmininke, stengėsi padėti žmonėms, įrengti nuolydžius sėdintiesiems vežimėlyje, suorganizavo ekskursijų, floristikos kursus, susibūrė ansamblis. Turėti pomėgį, galimybė parodyti savo talentą, V.Mikalauskienės teigimu, neįgaliesiems yra ypač svarbu.

„Aš mėgstu šokius, dainas, linksmus žmones. O svetimam ašarų nereikia rodyti“, - sakė V.Mikalauskienė, atgaivą randanti ir poezijoje.

V.Mikalauskienė mato daug ir mūsų rajone neišspręstų problemų: ne visur yra nuolydžių žmonėms, sėdintiems vežimėlyje ar vaikštantiems su ramentais. „Pavyko įrengti nuolydį prie prokuratūros, bet neįgaliems žmonėms vis tiek sunku pakilti į trečiame aukšte esantį Socialinės paramos skyrių. Tikslingiau būtų, jei tokia reikalinga įstaiga būtų pirmame aukšte“, - mano V.Mikalauskienė.

Jai teko lankytis Vokietijoje, kompensacinės technikos parodoje. Ten ją maloniai nustebino neįgaliesiems pritaikyta aplinka, žmonių dėmesys ir atida. Patirties pasisemta ir Austrijoje, dienos centre.

• Rašyti komentarą (1)