Adelė Drakšienė dėvi savo pačios nusimegztą suknelę. Pademonstravo ir vieną kaip prisiminimą spintoje laikomą megztinį, pagal žurnalo schemą nusimegztą dar tais laikais, kai parduotuvėse sunku būdavo gauti gražių mezgimo siūlų.

Vasarą – daržai ir konservai, visus metus – mezginiai. Tokiu ritmu gyvena Adelė Drakšienė. „Aš kaip jaunystėje – buvau ir tebesu veiklų sūkury“, – šypsojosi kretingiškė.

Pirmieji pabandymai – vaikystėje

Jiedu su vyru Adomu abu tokie: daržovių, kurias paskui konservuoja žiemai, užsiaugina Adelės tėviškėje, o kai derliaus metas pasibaigia, ji mezga, jis meistrauja, remontuoja, dairosi, kokį dar augalą kieme pasodinus, kad ir pro daugiabučio penktojo aukšto langą žiūrėtųsi gražiai.

Pomėgį megzti Adelė atrado vaikystėje, išmoko iš mamos. „Tiksliau, nei mama per daug turėjo laiko mokyti, nei ką – parodė, ir viskas. Žadeikiuose gyvenom, tėvai laikė švelniakailių avių, vilną pešė, mama pati verpė, pati siūlus dažė, kepures, pirštines – viską, ką reikėjo, mums mezgė“, – pasakojo A. Drakšienė.

Pirmą geltoną megztinį iš naminių avies vilnos siūlų ji nusimezgė būdama šeštokė.

Kuo labiau augo, tuo labiau norėjosi puoštis, atrodyti originaliau, iš kitų išsiskirti, ypač kai mokėsi prekybos mokykloje, o paskui neakivaizdžiai ir institute Vilniuje.

„Būdavo, ir į darbą ateinu, – moterys iškart pastebi: o, Adelė jau su nauja liemene!“, – juokėsi prisiminusi. Bet ir kitos bendradarbės megzdavo. Anot pašnekovės, sovietmečiu parduotuvėse sunku kokį įdomesnį drabužį buvo gauti. Dabar gi visko pilna iš pirmo žvilgsnio ir gražaus, ir nebrangaus. „Neblogą megztinį ir už 19 eurų dabar nusipirkti galima, bet ar pagalvojame, iš ko jis, ar susimąstome apie kokybę?“ – retoriškai klausė ji.

Geresnio užsiėmimo nerastų

Matyt likimas taip lėmė, kad aplink Adelę sukasi ne viena bendramintė: mezga 7-eriais metais jaunesnė sesuo Irutė, brolienė Milda, net ne viena artima draugė ar pažįstama.

„Mums geresnio užsiėmimo nėra. Bent man. Patogiai įsitaisau ant sofos, įsijungiu televizorių, klausausi, kas pasaulyje dedasi, į ekraną net nežiūrėdama. Mintyse akis tik skaičiuoju...“ – juokėsi pašnekovė. Susipainioti taip pat pasitaiko. Kartais didžiąją dalį mezginio išardyti ir vėl nuo pradžių pradėti tenka.

Adelė pakartojo „auksinius“ žodžius: tobulėjimui ribų nėra. Anksčiau parduotuvėse negalėjai gauti nei padorių siūlų, nei virbalų.

Megztiniai, liemenės – taip pat pačios megzti.

„Kai man buvo koks 18-a, pamenu, ir pati esu turėjusi virbalus, padarytus iš dviračio „špiekių“ – juos nagingi vyrai kažkokiu būdu sugebėdavo nusmailinti“, – pasakojo ji. Dabar virbalų gali nusipirkti kokių tik nori – ir plastmasinių, ir medinių, įvairaus storio siūlams pritaikytų.

Geras daiktas nebūna pigus

Normalių siūlų vėliau atsirado turguose ir kooperatyvo parduotuvėse, o iki tol yra tekę ir latviškas kojines po 4 rublius pirkti, ardyti, kad tik gražesnis mezginys išeitų. Raštų mokėsi iš žurnalų – ir lenkiškų, ir lietuviškų.

„Atsimenu, mėgau žurnalą „Sandra“, kuriame būdavo paveikslėlių, iškarpų su aprašymais. Dabar atsiverti „Youtube“ arba virtualų albumą „Pinterest“ – tiek visokių naujovių pilna, tik rinkis, tik mokykis, megzk“, – sakė A. Drakšienė. Kokybiškų siūlų nusipirkti galėtų internetu, bet kur rasi geriau, kai čia pat, Kretingoje, nuėjus į parduotuvę, gali pačiupinėti, pasirinkti.

Adelė megztinius, liemenes, sukneles sau daugiausiai mezga iš aukštos kokybės vilnonių, medvilninių arba lininių siūlų. Užtat parduotuvėje pamačiusi 100 eurų kainuojantį rankų darbo drabužį nė kiek nesistebi.

„Kaip tik dabar mezguosi sau megztinį iš moheros – už tą vieną siūlų „matkelį“ beveik 40 eurų sumokėjau. O kur dar darbas?“ – retorškai klausė ji.

• Rašyti komentarą (2)