„Kai užlipau ant pirmos vietos pakylos ir pradėjo groti Lietuvos himnas, buvo neapsakomos emocijos“, – prisiminė sportininkė Karolina.

Palangos senosios gimnazijos dešimtosios klasės mokinė Karolina Radžiūnaitė galėtų savo pasiekimais įkvėpti ne vieną nedrąsų vaiką, kuris dar ieško savęs. Ji pati buvo tokia, o dabar gina karatė čempionės vardą.

Vaikystė ir karatė pradžia

Karolina prisiminė, kaip viskas prasidėjo: „Pradėjau lankyti karatė antroje klasėje. Buvome „Akropolyje“, kur vyko treniruočių pristatymai. Tada pirmą kartą pabandžiau karatė smūgius. Grįžusi į mašiną pasakiau tėčiui, kad noriu lankyti karatė.“

Pasiteiravus, ar ji svajojusi kada nors tapti sportininke, ar tiesiog pabandė ir, kaip jaunimas sako, „užsikabino“, Karolina prisipažino, kad tokių svajonių neturėjusi.

„Ne, anksčiau nesportavau. Su tėčiu dažnai vaikščiodavome, bet buvau labai baikšti ir nedrąsi. Karatė pakeitė požiūrį į viską“, – pasakojo pašnekovė. Treniruotėse būna ir sunkesnių akimirkų, ir tokių, kurių laukiama.

„Man labiausiai patinka kovos. Bet sunkiausia – prisiversti nueiti į treniruotę. Bet, kai jau nuvykstu, viskas pasikeičia – atsiranda motyvacija ir energija“, – sakė Karolina.

Ritualai prieš varžybas

Karolina turi savo unikalių ritualų. „Prieš kiekvieną kovą užsidedu rožančių ir grandinėlę, kurią turiu nuo vaikystės. Ji man teikia pasitikėjimo ir sėkmės“, – atskleidė pašnekovė.

Paklausus, kaip ji susitvarko su baime ir stresu prieš varžybas, mergina pasakojo, kad iš pradžių buvo labai sunku. „Iki gegužės mėnesio net verkdavau prieš išeidama į kovą. Tačiau dabar jaučiu didesnį pasitikėjimą – stresas nebėra toks stiprus“, – su džiaugsmu dalinosi Karolina.

Didžiausias Karolinos iššūkis prieš varžybas buvo įveikti baimę, bet, prasidėjus kovai, ima viršų kitokios emocijos.

Pasiekimai, kurie įkvepia

Karolinos pasiekimai ne tik parodo jos užsispyrimą, bet ir įkvepia toliau siekti aukštumų. Vienas svarbiausių įvykių jos sportinėje karjeroje – Europos čempionatas. „Kai užlipau ant pirmos vietos pakylos ir pradėjo groti Lietuvos himnas, buvo neapsakomos emocijos. Visas vaikystės darbas tiesiog praėjo pro akis, supratau, kad visi sunkumai, prakaitas ir ašaros atsipirko“, – sakė sportininkė.

Pirmosios varžybos taip pat paliko gilų įspūdį. „Labai jaudinausi, tačiau, kai prasidėjo kova, viskas pasikeitė. Buvo tokia euforija, mintyse kartojau: čia tai geras, užėmiau pirmą vietą“, – prisiminė Karolina.

Ji akcentavo, kad jos tėvai – didžiausi palaikytojai. „Mama ir tėtis mane visada lydėdavo į treniruotes, varžybas, net kitus miestus. Mama padėdavo pasiruošti, rūpinosi visais smulkiais dalykais, o tėtis visada buvo šalia, kai reikėjo stiprybės. Jų palaikymas buvo neįkainojamas“, – pasakojo K. Radžiūnaitė.

Būtent tėvai ir teikia jai didžiausią motyvaciją. „Noriu jiems suteikti džiaugsmo ir leisti pajusti euforiją kartu su manimi. Taip pat noriu, kad treneriai galėtų pasakyti, jog kažkada turėjo tokią mokinę kaip aš“, – sakė sportininkė.

Didžiausi iššūkiai – baimė

Nors pasiekimai ją įkvepia, mergina neslėpė, kad jos kelias buvo nelengvas. Didžiausias iššūkis buvo įveikti baimę. „Prisimenu, kaip kovodavau su savimi – jaudulys mane visiškai užvaldydavo. Mano tėtis dažnai juokaudavo sakydamas, kad, jei nejausčiau to jaudulio, būčiau tikras karatė žvėris“, – šypsojosi Karolina.

Karolinos didžiausias tikslas – sudalyvauti Pasaulio čempionate Tokijuje. „Tai mano vaikystės svajonė. Šis čempionatas vyksta kas ketverius metus, bet, jeigu man pavyktų ten nuvykti ir užimti kurią nors vietą, tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – kalbėjo mergina.

Treneriai jai visada sako, kad visos varžybos yra tarsi stotelės iki jos išlipimo vietos, o tai būtų Pasaulio čempionatas Tokijuje

Vakarė KANIAVAITĖ

Luka ADOMAVIČIŪTĖ

„P. n.“ akademijos narės

• Rašyti komentarą (0)