LJAA narė, advokato padėjėja Dovilė Urnikienė

Neretai tenka susidurti su nuomone – jei nuotrauka ar informacija viešai paskelbta socialiniame tinkle, vadinasi, visi tuo gali laisvai naudotis, t. y. nuotraukas, vaizdo medžiagą, tekstą platinti kitiems, panaudoti savo įrašams socialiniuose tinkluose, kuriamiems straipsniams, meno ar mokslo darbams ir pan. Vis dėlto Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos (LJAA) narė, advokato padėjėja Dovilė Urnikienė, kuri specializuojasi duomenų apsaugos teisės srityje, atkreipė dėmesį, kad esama situacijų, kuomet net ir viešai paskelbta informacija nepraranda privatumui taikomos teisinės apsaugos.

„Socialiniuose tinkluose gausu pranešimų apie įvairius įvykius, mokyklinio amžiaus vaikų pasiekimus – sporte, įvairių disciplinų olimpiadose, šventėse, įvairiuose pasirodymuose. Tas pats – ir suaugusiųjų gyvenime. Kiek plačiai tą informaciją galima naudoti ir skleisti kitais kanalais – tarkim, ar ja gali naudotis žiniasklaida, ar galima tai naudoti tyrimams, ataskaitoms, apibendrinimams, pranešimų pavyzdžiams ir panašiai. Atrodytų, vieša ir yra vieša, bet kur reikėtų „įjungti“ atsargumo mygtukus?“, – klausė „Pajūrio naujienų“ skaitytoja

Atsako LJAA narė, advokato padėjėja Dovilė Urnikienė:

– Nors tenka susidurti su nuomone, kad informaciją ar nuotrauką paskelbus viešai internete, ji tarsi tampa visų vartotojų nuosavybe ir jie su tuo gali elgtis kaip tinkami, tačiau tai nėra tiesa. Svarbu akcentuoti, kad ir internete galioja privataus pobūdžio informacijos apsauga.

Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, privataus pobūdžio informacija yra tokia informacija, kuri neskelbtina, užtikrinant žmogaus teisę į privataus gyvenimo apsaugą, t. y. informacija apie asmeninį žmogaus, jo šeimos gyvenimą, gyvenamąją aplinką, kurią sudaro žmogaus gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias žmogus naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, laisvalaikiui, poilsiui. Taip pat privačia informacija laikytina ir informacija apie kitas žmogaus privataus gyvenimo sritis, kuriose jis pagrįstai gali tikėtis privatumo, žmogaus psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, žmogaus fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie žmogaus sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, žmogaus pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Be abejonės, privati informacija apima ir asmens duomenis, kurių sąvoka yra įtvirtinta Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR) – tai yra bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti tiesiogiai arba netiesiogiai, t. y. kontekste su kitais duomenimis. Taigi asmens duomenimis laikytini ne tik vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, atvaizdas, asmens kodas, biometriniai duomenis, bet ir interneto protokolo (IP) adresas, automobilio numeris ir t. t.

Nesvarbu, kur ir kiek kartų buvo paskelbta anksčiau

Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad privačios informacijos sąvoka nėra siejama su tuo, kur ir kiek kartų ji buvo paskelbta anksčiau, ar tokią informaciją yra lengva rasti internete, kituose šaltiniuose. Tai, kad asmens paskyra socialiniame tinkle yra vieša ir bet kuris žmogus, net neregistruotas vartotojas, gali matyti joje talpinamas nuotraukas, vaizdo įrašus, rašytinę informaciją, nepanaikina šių paviešintų duomenų apsaugos ir nepašalina kitų asmenų pareigos tokią privačią informaciją skelbti tik gavus sutikimą.

Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad faktas, jog asmuo socialiniame tinkle paskelbė savo asmens duomenis, pavyzdžiui, savo atvaizdą, savaime nereiškia, kad tokiu būdu jis atsisako ir savo asmens duomenų apsaugos, ypač įvertinant tai, kad neįmanoma iš anksto žinoti, kokiame kontekste jo asmens duomenys gali būti panaudoti kitų asmenų. Taigi negalima teigti, kad asmuo, savo paskyroje paskelbdamas privačią informaciją apie save ar savo asmenines nuotraukas, kartu nebyliai duoda sutikimą dėl šių duomenų ir nuotraukų panaudojimo / atgaminimo / kopijavimo kituose socialiniuose tinkluose, visuomenės informavimo priemonėse ar šaltiniuose.

Žurnalistikos veiklos išimtis – ne tik žurnalistams

BDAR yra vienas svarbiausių dokumentų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą, tad jo turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos, akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais.

Kalbant apie asmens duomenų tvarkymą žurnalistikos tikslu, norėtųsi pabrėžti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoką „žurnalistinė veikla“ reikėtų suprasti plačiai ir tam tikrais atvejais ja gali užsiimti ne tik žurnalistai, dirbantys oficialiai registruotose žiniasklaidos priemonėse, tačiau bet kuris žmogus, kuris siekia skleisti informaciją, nuomones ar idėjas bet kokiu perdavimo būdu.

Pavyzdžiui, jei asmuo internete paviešintų savo sukurtą vaizdo įrašą, iš kurio būtų aišku, kad vienintelis jo parengimo ir paskelbimo tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į kokią nors negerovę, įžiebti visuomenės diskusijas tam tikru klausimu ir pan., gali būti, kad toks vaizdo įraše esančių asmens duomenų panaudojimas būtų pripažintas asmens duomenų tvarkymu žurnalistikos tikslais, nepaisant to, kad įrašo autorius nėra žurnalistas profesine prasme. Taigi nuostatos, kuriomis savo veikloje vadovaujasi žurnalistai, šiais atvejais tampa aktualios ir asmenims, kurie nedirba profesionaliais žurnalistais, tačiau prisiima vadinamąjį piliečio-žurnalisto vaidmenį trumpam ar ilgesniam laikotarpiui, pavyzdžiui, turi savo tinklaraštį.

Viena sąlygų – turėti sutikimą

Nors BDAR numato šešias sąlygas, kuriomis remiantis asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu, tačiau žurnalistinei veiklai yra aktualios ir praktikoje taikomos tik dvi iš jų – „asmens sutikimas“ bei „teisėti interesai“. Kadangi skaitytojo klausime užsiminta apie mokinius, akcentuotina, kad viešinant nepilnamečio asmens duomenis, privalu turėti nors vieno iš jo tėvų sutikimą, o jei nepilnametis yra tokio amžiaus, kad ir pats gali sąmoningai išreikšti savo nuomonę (nesvarbu, kiek jam metų) – būtinas ir jo sutikimas. Norėtųsi paminėti atvejį iš teismų praktikos – viena moteris savo nuomonę apie kaukių dėvėjimą ugdymo įstaigose socialiniame tinkle pareiškė iliustracijai panaudodama pradinės mokyklos paskyroje „Facebook“ publikuotą ir viešai prieinamą nuotrauką, kurioje buvo matyti vaikai, dėvintys kaukes. Šioje byloje teismas pasisakė, kad aplinkybė, jog galbūt vaikų tėvai buvo davę sutikimą publikuoti šias nuotraukas ugdymo įstaigos „Facebook“ paskyroje, nereiškia, jog galimas jų tolesnis kitų asmenų publikavimas negavus nepilnamečių vaikų tėvų sutikimo.

Teisėtas interesas – visuomenės teisė žinoti

Kalbant apie teisėtą interesą, kaip apie antrąją galimą teisėtą sąlygą asmens duomenims paviešinti, labai svarbu, kad egzistuotų situacija, kai visuomenės teisė žinoti yra svarbesnė už konkretaus asmens privatumo apsaugą. Taigi iš žurnalisto paviešintos medžiagos turėtų būti aišku, kad jos tikslas yra ne skaitytojų / žiūrovų smalsumo patenkinimas, pateikiant pikantiškas asmeninio gyvenimo detales, o įžiebti, paskatinti svarbias visuomenės diskusijas tam tikru klausimu, atskleisti visuomeninę reikšmę turinčią informaciją.

Būtent per tokius atvejus, kai asmens duomenys gali būti skelbiami be asmens sutikimo, realizuojamas žiniasklaidos, kaip demokratijos „viešojo sergėtojo“, vaidmuo ir įgyvendinamas vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų – teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

LR visuomenės informavimo įstatymas numato, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Kai informacija iš socialinių tinklų naudojama asmeniniams poreikiams

Nors, naudojant kito asmens duomenis, net ir paskelbtus viešai, būtina turėti to asmens sutikimą, tačiau šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, kai tai daroma tik savo asmeninėms reikmėms, to nesiejant su profesine ar komercine veikla. Tokią vadinamąją „namų ūkio“ išimtį nustato BDAR. Praktikoje tokio asmens duomenų naudojimo pavyzdžiais galėtų būti atvejai, kai sudominusiu įrašu socialiniame tinkle pasidalinama su šeimos nariais, artimais draugais, nedidelėje uždaroje grupėje ir pan. Tačiau jei kito asmens atvaizdas, įrašas su jo asmens duomenimis yra perpublikuojami plačiai auditorijai (net ir nebūnant profesionaliu žurnalistu) ar panaudojami profesinėje, komercinėje veikloje, tuomet būtina paistyti BDAR reikalavimų, taikomų duomenų valdytojui.

Kadangi klausime buvo užsiminta ir apie privačios informacijos, paskelbtos socialiniuose tinkluose, naudojimą tyrimams, ataskaitoms, apibendrinimams, pranešimų pavyzdžiams ir pan., paminėtina, kad tai jau peržengtų vadinamąją „namų ūkio“ išimtį ir tokiais atvejais būtų reikalingas asmens sutikimas ar kita BDAR 6 str. numatyta teisėto tvarkymo sąlyga. Paprastai mokslo įstaigos yra nustačiusios papildomus kriterijus ir tvarkas, kaip tyrimams ir kitiems mokslo darbams naudojami asmens duomenys, įskaitant ir reikalavimus tam tikrais atvejais gautus duomenis užšifruoti ar anonimizuoti.

Apibendrinant atsakymą į skaitytojo klausimą, tais atvejais, kai rengiamasi naudoti kito asmens socialiniame tinkle paskelbtą privačią informaciją (įskaitant nuotraukas), atsargumo mygtukus reikėtų „įjungti“ visada, išskyrus atvejus, kai ši informacija naudojama grynai asmeninėms reikmėms ir ji plačiai neplatinama.

• Rašyti komentarą (0)