Minijos vingiai: pamėgti poilsiautojų ir užversti šiukšlėmis

Poilsiautojų pamėgtose vietose – kalnai šiukšlių. Norint įsikurti stovyklą, tenka surinkti ne vieną maišą šiukšlių.

Minija – dešinysis Nemuno intakas – savo sraunią ir painią vagą, taip mėgstamą baidarininkų ir kretingiškių, pradeda nedideliame Didovo ežere netoli Telšių. Per Žemaitiją ši upė vingiuoja apie 202 kilometrus, o Kretingos rajonui tenka apie 40 kilometrų. Rajono gyventojai atmintinai žino visus smėlėtus takus, kurie veda į maudyklas. O iki pat šiol populiariausia – vadinamoji „pagrindinė vieta“.

Šią pamėgtą maudyklą surasti nesunku: tereikia nusileisti Raguviškių kalnu, pasukti į dešinę ir keletą minučių pavažiuoti tankiai krūmais apžėlusiu, potvynių išgraužtu taku. Kairėje pusėje tankiai suaugusios ievos slepia Minijos vingį su plačiu paplūdimiu, kurį vietiniai ir vadina „pagrindine vieta“. Savaitgaliais šiame Minijos ruože poilsiautojų prigulę taip pat tankiai, kaip ir Palangos paplūdimyje. Ne vieną besiilsinčią kompaniją čia galima sutikti ir paprastą darbo dieną.

„Į šitą vietą važiuojame jau nuo seno. Daugelis kretingiškių žino šitą patogų paplūdimį, tad savaitgaliais, jei neatvažiuoji ankstėliau, vietos gali ir nerasti. Važiuojame čia dėl vaikų – upės vaga negili ir nesrauni, įsikūrę ant smėlio galime puikiai matyti, kaip maudosi mūsų atžalos. Dieną atvažiuojame tiesiog papoilsiauti, vakarais trumpam – tik nusimaudyti“, - pasakojo patogią stovyklą ant smėlio įsirengusios kretingiškės Irena Papievienė ir Dalia Šeškuvienė.

Pasak jų, Minijos pakrantės tokios populiarios, kad visos geresnės vietos savaitgaliais būna užimtos ir tenka ieškoti naujų takų, prieinančių prie upės.

Kad Minijos paplūdimiai iš tiesų populiarūs, išduoda ne tik ant takų palikti automobiliai, bet ir krūvos šiukšlių.

„Poilsiautojų prie Minijos laukia ne švarus smėlis, o kalnai šiukšlių. Juokingiausia, kad tie, kurie patys šiukšlina, paskui patys pyksta, kad gamta priteršta“, - sakė prie Minijos poilsiavusi D. Šeškuvienė.

„Pagrindinėje vietoje“ poilsiautojai šiukšlių net nesivargina nugrūsti į krūmus – celofano atraižos, krūvos butelių guli vidury paplūdimio.

Minijos pakrantę nuo Baublių iki Raguviškių vėlyvą pavasarį savanoriškai išvalė Baublių pagrindinės mokyklos mokiniai kartu su miškininkais ir medžiotojais.

Apie šiukšlių konteinerius bent pagrindinėse maudyklose kol kas galima tik pasvajoti – nėra lėšų.

Raguviškių kalno kairėje Minija – lengviau privažiuojama, šalia šią vasarą nesraunios upės plyti ūkininkų laukai, geltonuoja senoviška medinė troba, kaimo papėdėje kuriasi ir naujakuriai.

Netoli triukšmingos lietuviška kalnų upe vadinamos Minijos tyliame pušyne vietą nuo XIX amžiaus vidurio randa mirusieji. Nuo Raguviškių kalno į kairę pavažiavus apie porą kilometrų smėlėtame tako vingyje atsiveria liuteronų kapinaitės. Pušų paunksmėje besislepiantys kapai sužavi ne tik ramybe, bet ir neįtikėtina tvarka: nesimato nė vienos piktžolės ar apleisto kapo, nupjauta žolė, o smėlis aplink kapus – be vieno šapelio ir lygiai išpurentas.

Pasak Žalgirio seniūnijos seniūno Povilo Šližiaus, čia nuo seno savo mirusiuosius laidoja aplinkinių vietovių liuteronai.

Minija populiarias prieigas turi ne tik iš Raguviškių pusės, bet ir važiuojant keliu į Budrius. Pravažiavus Raguviškių tiltą per Miniją – sankryža į Baublius ir Budrius. Priekyje – kalva su senomis karių kapinėmis, pavasarį traukianti žibuokliautojus, o rudenį – riešutautojus.

Pasukus keliu į kairę – Minija ritasi per akmenų pakylą, kuri, kaip kalbama, likusi nuo seno tilto arba malūno. Seniau šią sraunią vietą mėgdavo upėje drabužius skalbdavę žmonės, o dabar su šiuo Minijos „slenksčiu“ kovoja baidarininkai.

„Iš Klaipėdos atvažiavome švęsti sūnaus gimtadienio. Įsikūrėme visai dienai. Tiesa, prieš tai surinkome kelis maišus šiukšlių. Tačiau Minijos vietovės malonios – nėra triukšmo, kaip Palangoje, galima ilsėtis medžių pavėsyje, čia pat gurga upė, aplink šiltas smėlis“, - džiaugėsi Natalija Karasiova.

Tačiau ne visur prie Minijos galima įsikurti stovyklą. Upės gamtovaizdis Kartenoje priklauso Salantų regioniniam parkui. Čia draudžiama prie upės privažiuoti mašina, kūrenti laužus ir statyti palapines.

„Visus ženklus galima apeiti ir tuo pačiu nepakenkti gamtai. Mašiną galima pasistatyti toliau nuo upės, vietoj laužo užsikurti šašlykinę, o palapinės šiltomis vasaros naktimis – nereikalingos“, - mano karteniškis Tomas Tamašauskas, kuriam draudžiamieji ženklai netrukdo patogiai poilsiauti.

Minija – gan jauna upė. Minijos-Salanto-Erlos klonis, kurį saugo Salantų regioninis parkas, susiformavo apytikriai prieš 26 tūkst. metų, kai pro Lietuvą slinko paskutinis ledynas.

Tikėtina, kad upės pakrantės buvo gyvenamos jau nuo seno: ant vaizdingo Minijos kranto įsikūręs Kartenos miestelis – viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių.

• Rašyti komentarą (5)