|
|
|
Kraštietės eilės įsilieja į sostinės kūrybos aruodą
Vilniuje gyvenanti 75-erių kraštietė kūrėja Eugenija Norvilienė, prieš santuoką – Asačiovaitė, sakė jaučianti ypatingą trauką savo gimtajam miestui: ne tik kas vasarą į jį atvykstanti, bet skirianti jam dėmesio ir kūryboje, nuolat besidominti Kretingos istorija, dabartimi ir kviečianti atvykti „Vilniaus bočių“ atstovus, kad supažindintų su miesto įžymybėmis. Kretingai švenčiant 700 metų jubiliejų, moteris skyrė savo gimtinei eilėraštį, taip pat šia proga – ir Vilniui, kuriame gyvena jau daugel dešimtmečių, nuo 1964-ųjų. Nors E. Norvilienė rašo ir apie gamtą, meilę Lietuvai, išlieja pamąstymus apie gyvenimą, jo prasmę, tačiau jos eilės, kaip ji sakė, esančios labiau proginės: jas skiria miestams, garsiems žmonėms – parašė eilių Justinui Marcinkevičiui, Pauliui Širviui, Vytautui Mačerniui atminti, taip pat savo artimų žmonių jubiliejams, šeimos šventėms. „Su vyrus Liudviku užauginome tris vaikus, susilaukėme 6 anūkų, šeimos progomis susirenkame 14 artimų žmonių. Norisi juos nudžiuginti, pamaloninat konkrečiai vienam ar kitam skirtu eilėraščiu, ir man tai pavyksta“, – kalbėjo kūrėja, eiliuoti pradėjusi brandžiame amžiuje – 48-erių. Sukurti pirmąjį eilėraštį inspiravo vidiniai išgyvenimai, ir ji pajutusi staigų postūmį išlieti juos popieriuje. Po to sykio nebesustojo: žodžiai liedavosi laisvai, be ypatingų pastangų – atrodė, kad pačios mintys eiliuotai bėga pirmyn.
Savo eilėraščių E. Norvilienė nelaiko stalčiuje: jas publikuoja almanache „Branduma“, ji taip pat aktyviai dalyvauja kūrybiniuose susivienijimuose – Lietuvių kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodai“, taip pat – Tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“ veikloje, ir jos eilės publikuojamose šių organizacijų leidiniuose. Moters gyvenimo tempas – aktyvus ir spalvingas, ji dar dalyvauja dviejų dainų ansamblių ir dviejų šokių kolektyvų veiklose, žemaičių klubo „Vilniaus žemaičiai“ susibūrimuose. Pagal specialybę E. Norvilienė – knygų prekių žinovė, ekonomistė, po studijų taip ir likusi gyventi sostinėje, visą gyvenimą dirbo knygynuose – nuo meno leidinių „Vaga“ iki mokslo leidinių Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Mane visada supo knygos ir įdomūs meno, mokslo žmonės. Todėl ir dabar tebesidomiu viskuo, kas nauja. Kaskart, atvykusi į Kretingą, kur išsaugotas tėvų palikimas, skubu į biblioteką – skaitau laikraščių naujienas, leidinius ir naujausias knygas apie savo gimtąjį miestą, aplankau vykstančias parodas. O kaip gi kitaip? Juk kas vasarą pasikviečiu atvykti senjorus, turiu daug žinoti, kad galėčiau jiems aprodyti Kretingos įžymybes ir papasakoti jų istorijas“, – džiaugėsi smalsumu ir meile savajam kraštui deganti pašnekovė. --- Nakties tyla Kai mėnuo vakare pakyla Ir žvaigždę uždega naktis, Aš išeinu į tamsią tylą, Kur miega šurmulys. Kur ilsis rūpesčiai kuproti, Atlėgę sopuliai, Ilgi dienos darbai barzdoti Ten snaudžia nebyliai. Ir paukščių jau giesmė nutilo, Neblaškomas pakibo debesis, Ūksmingos girios tamsios rymo, Nemiega tik naktis. Jinai žvaigždes tai dega, tai gesina Ar meta iš dangaus, – Palikus skliautą begalinį Ugnim žvaigždė keliaus. Žiūriu plačiai akis atmerkus, Nukrito kur žvaigždė – Visur tyla ir jokio garso Aplinkui negirdėt. Kai vėl naktis uždegs žvaigždžių sietyną, Mėnulio pilnatis kai patekės, Išeisiu aš į tamsią tylumą Ieškot savo žvaigždės... --- Širdis nerimsta niekados Širdis nerimsta niekados – ji plaka, nesustoja, Jeigu nenori liūdint jos – nebūk apsamanojęs. Nekaltink dėl visų bėdų valdžios arba pasaulio, Nustebk gamtos atgimimu, gėrėkis ryto saule. Aplink tiek grožio, gaivumos, paukštelių giesmininkų, Energija ritmingai supulsuos su džiugesiu, jausmingai. O ir gyvenimas žmogaus, lyg upė – plaukia, plaukia... Vis laukiam vėjo palankaus, kad neštų ten, kur laukia. Betgi svarbiausia patikėti savom jėgom, svajonėm, Sudėjus rankų nesėdėt, nelauk kitų malonės. Gyventi atvira širdim, nudžiugint brangius žmones, Savim didžiuotis ir lemtim, gyvenimas – tai Rojus! Trenk linksmą šokį, dainą mielą trauk, Te sieloj siaus negęstanti kaitri ugnis! Įkais nuo jaudulio džiugaus veidai, O prakaito sūraus lašais lai pyktis nusiris.
Eugenija NORVILIENĖ
|
|
