Rimantas SKIPARIUS

Daugelį metų esu už produkcijos perdirbimo kooperatyvų steigimą kaime, ir turbūt visi Kretingoje tai žino.

Kai dėl žemų pieno kainų ūkininkai pylė pieną tiesiog į laukus, sakydami, kad už menkas kainas parduoti neapsimoka, skaudėjo širdį. Ką jie sau galvoja? – svarsčiau. Kaip nesupranta, kad, kol neturės kad ir mažiausios, bet užtat savo pačių perdirbimo įmonėlės, situacija į gera niekaip nepasikeis.

Vėl kalbėti apie kooperaciją mane paskatino neseniai per radiją girdėta laida, kurioje Lietuvos žmonės džiaugėsi užsiauginę labai daug moliūgų, pasakojo, kad iš jų verda košes ir sriubas, deda į pyragus, kepa moliūgų blynus, tačiau nė vienas neužsiminė, kad konservuoja.

Seniai, gal apie 1993-iuosius metus, aš susipažinau su jau dabar a. a. Danijos–Lietuvos centro vadovu Nielsu Christianu Fokdalu, kuris buvo tapęs tikru Lietuvos ūkininkų draugu. Jam padedant, nuo 2005-ųjų aš organizuodavau grupes žmonių ir iš mūsų rajono važiuoti į Daniją padirbėti tenykščiuose fabrikuose, užsidirbti pinigų ir tuo pačiu pamatyti, kaip veikia kooperacija, kokia iš to nauda.

Vienuolikos kretingiškių grupė Samsiu saloje konservuoti ruošė ir daržoves, tąkart daugiausia moliūgus. Įsivaizduojat – per 2,5 mėnesio sugebėjo pagaminti apie 70 tonų moliūgų konservų! Mano žiniomis, danai daug jų ir eksportuodavo – į Vokietiją, Jungtinę Karalystę bei kitas šalis.

Organizuodama Moliūgo šventę, į kurią susirenka minios žmonių, gražią iniciatyvą rodo „Pajūrio naujienos“. Stebiu, skaitau, matau, kiek įvairaus dydžio, veislių ir skonio moliūgų jų augintojai į Kretingos miesto centrą atgabena parodyti! Vien per šiemet įvykusią šventę suvežė beveik 6 tonas. Pagalvojau: o jeigu taip ūkininkai laukuose specialiai imtųsi moliūgus auginti, kaip ir kitas daržoves? O jeigu augintojai susitartų, susikooperuotų, įsisteigtų savo įmonėlę ir tuos moliūgus konservuotų. Jeigu tokių entuziastų atsirastų, aš ir pakonsultuočiau, ir konservų receptu pasidalinčiau, ir įrangą – ne naują, bet dar gerai veikiančią – parūpinčiau. Ir net tuos ūkininkus į Daniją pats nuvežčiau, kad savo akimis pamatytų, kaip tie procesai vyksta.

Sakysite, ai, mes lietuviai nesame per daug įpratę valgyti moliūgus, niekas nenorės. Bet juk nepabandę nežinosim. Kita vertus, kodėl negalime, kaip danai, eksportuoti? Užsienio ambasadose dirba ekonomikos patarėjai – ekologiškiems produktams rinką, manau, padėtų atrasti.

Greitu laiku turėsime naują Vyriausybę, naują Seimą jau dabar turime – dalis kretingiškių ir skuodiškių jiems atstovauti išsirinko buvusią Kretingos rajono tarybos narę Violetą Turauskaitę. Aš jai paskambinau, palinkėjau sėkmės ir tuo pačiu paprašiau: gal pavyktų Seime suburti neabejingą 5–6 agrarininkų grupę, kuri nuoširdžiai suprastų kooperacijos Lietuvos kaime svarbą ir būtinumą, į kurią neatsimuštume kaip į sieną, o galėtume tikėtis pagalbos.

Juk taip norėtųsi Lietuvos kaimą matyti gyvybingą – su veikiančia vienokia ar kitokia žemdirbių užaugintos produkcijos perdirbimo įmone, su įsteigtomis darbo vietomis – galbūt patraukliomis ir iš užsienio namo sugrįžtančiam jaunimui.

• Rašyti komentarą (12)