Mokytojas Vladimiras Besarabas aprodė Melsvosios upės slėpinius ir gyrė Lietuvos paramą kariaujančiai Ukrainai.

„Vaikystėje ne kartą pasitaikė, kad vaikai daržuose atrasdavo nedidelį akmeninį patrankos sviedinį ar senovinę monetą, tačiau tėvai sakydavo, kad tai kazokų ir lenkų kovų su totoriais liekanos. Tačiau kad Targovicėje 1362 metais įvyko garsusis Mėlynųjų Vandenų mūšis ir Lietuvos kunigaikščio Algirdo dėka ukrainiečiai išsivadavome iš turkų priespaudos, nežinojome“, – kalbėjo Vladimiras Besarabas.

Šis 64-erių braižybos ir fizinio lavinimo mokytojas, istorijos mėgėjas sutiko būti mano gidu Targovicės kaimelyje, nes seniūnas tą dieną buvo išvykęs. Šiuo metu Targovicėje gyvena 1,5 tūkst. žmonių, tačiau istorijos tėkmėje jų gyvendavo net septynis kartus daugiau.

Archeologai spėja, kad tuo metu, kai čia atžygiavo su LDK kariauna ir Algirdas, Targovicė vadinosi Jabgu ir tai buvo svarbus totorių valdomas Aukso Ordos miestas. Tuo metu aplink tvyrojo negyvenamos stepės, ir kelių šimtų kilometrų spinduliu kitų miestų nebuvo.

Kasinėdami Targovicę archeologai atrado dviejų šimtų metrų pločio viešają pirtį ir molio vamzdžiais įrengtą kanalizaciją, kas esą rodo, kad čia gyveno turtingi žmonės, valdovai. „Mokytojai apie tą mūšį nieko nepasakojo, o vadovėliuose rašė vien apie rusų pergalę prieš totorius Kulikovo kautynėse prie Maskvos, nes turbūt norėjo, kad pamirštume, jog Ukraina buvo nepriklausoma, ir kartu su lietuviais kovojome tiek prieš totorius, tiek prieš maskolius“, – mąstė V. Besarabas.

Kropivnickio pedagoginio universiteto docentė archeologė Irina Kozir yra įsitikinusi, kad Mėlynųjų Vandenų mūšis vyko šalia Targovicės kaimelio.

Vyras didžiavosi, kad jo prosenelis buvo kazokas, kuris sugebėjo pabėgti iš turkų nelaisvės. 2022-aisiais Rusijai užpuolus Ukrainą V. Besarabas nuskubėjo į karinį komisariatą, prašėsi siunčiamas į frontą, tačiau ėmė tik iki 60 metų. Likęs kaime V. Besarabas ėmė rinkti paramą frontui.

„Mūsų kaimas nedidelis, tačiau jau aštuoni vyrai kovose paguldė galvas. Maždaug tiek pat yra dingę be žinios, bet vargu ar kas pateko į nelaisvę – visi turbūt irgi yra žuvę. Ne per seniausiai sužinojome, kad vienas dingo mūšiuose Rusijos Kursko regione, tai net tėvai nesivilia, kad jį dar pamatys, nes rusai sužvėrėjo – belaisvių neima, o nužudo“, – kalbėjo V. Besarabas.

Vyras gyrė Lietuvą už teikiamą paramą Ukrainai ir peikė Vakarus dėl vėlavimo. „Gaila, kad Lietuva dabar yra nedidelis kraštas, nes, jei būtumėt tokie pat galingi, kaip Viduramžiais, manau, kartu maskolius greit patvarkytume“, – svajojo pedagogas.

Targovicėje kol kas nėra jokio paminklo, primenančio, kad čia vyko Mėlynųjų Vandenų mūšis. Užtat stovi nedidelis paminklinis akmuo čia gyvenusiam garsiam kazokų vadui Sirko ir yra milžiniška anoniminio kazoko skulptūra. Tuo norima priminti, kad kaimas buvo svarbi kazokų gyvenvietė.

Nuo Kyjivo į pietus Moldovos link 250 km nutolusio kaimelio gyventojai viliasi, kad Targovicė ateityje taps gausiai turistų lankoma vieta ir čia iškils muziejus atminti Mėlynųjų Vandenų mūšiui. Kadangi mūšis įvyko nuošaliose stepėse, o apie jį metraštininkai ėmė rašyti vėlai ir aptakiai, mokslininkai neturėjo vieningos nuomonės nei dėl jo datos, nei vietos. Tačiau arheologinius kasinėjimus inicijavusi ir jiems vadovavusi Kropinvinckio pedagoginio universiteto docentė Irina Kozir yra įsitikinusi, kad mūšis įvyko Targovicės apylinkėse, o jį laimėjęs Algirdas sudegino totorių gyvenvietę.

59 metų mokslininkė teigia, kad Aukso Ordos vietininką norėjęs sumušti Algirdas atžygiavo prie Jabgu ir čia susikovė. Tokias išvadas I. Kozir padarė po kelis dešimtmečius Targovicėje vykdytų kasinėjimų ir jas grindžia keturiais argumentais.

Kraštotyros muziejaus gidas Vladislavas Šimčenka demonstruoja archeologinių kasinėjimų radinius.

Gyvenvietė buvo įsikūrusi svarbių prekybinių kelių sankryžoje, prie upės, kuri tada vadinosi Mėlynaisiais Vandenimis. Taip ji buvo įamžinta Viduramžių žemėlapiuose, ir tik vėliau buvo sutrumpinta į Mėlynąją („Siniucha“). Atkastos visų medinių pastatų liekanos yra apanglijusios, kas liudija, kad gyvenvietė buvo sudeginta. Vieno amatininko sodyboje buvo rasta iškasta slėptuvė, į kurią bet kaip buvo sumesti tais laikais brangūs geležiniai įrankiai, kas liudija, jog žmonės iš čia privalėjo skubiai bėgti. Be to, visos gausiai rastos totoriškos monetos buvo nukaltos iki 1360 metų.

Archeologai atkasė ne tik ištaigingą pirtį, bet ir kapavietę su 700 palaikų, tačiau tai nebuvo karių kapavietė, nes kaukolėse nesimatė mūšiuose patiriamų sužalojimų. Tyrimus apsunkino tai, jog Jabgu buvo įsikūręs toje vietoje, kur dabar stovi Targovicės kaimo pastatai, o po šiais nėra kaip kastis.

Targovicė kažkada buvo didokas miestelis su trimis bažnyčiomis, tačiau jo reikšmė sumenko Rusijos carui kitoje upės pusėje įkūrus Novoarchangelsko miestą. Pastarajame dabar gyvena 5,5 tūkst. žmonių, ir ten yra įsikūręs kraštotyros muziejus, kuriame Mėlynųjų Vandenų mūšiui skiriamas didžiausias dėmesys.

Archeologiniai kasinėjimai Targovicėje vyksta nuo 1997 metų.

„Tikslią to laikų mūšio vietą atrasti yra beveik neįmanoma, nes geležies dirbiniai tada buvo labai vertingi, o po mūšių gyvi likę kariai surinkdavo strėlių ir iečių antgalius. Prisiminkime, siekdama įamžinti pergalę prieš Aukso Ordą Kulikovo mūšyje Maskva pasiuntė kelis šimtus archeologų tirti mūšio vietą, bet irgi nerado nei iečių, nei strėlių“, – kalbėjo muziejaus darbuotojas Vladislavas Šimčenka.

Istorikas priminė, kad po Lublino sutarties Lenkijos karalystei perėmus iš LDK valdytas Ukrainos žemes, Melsvoji upė tapo Lenkijos ir totorių valdų riboženkliu. Per upę ėjo tiltas, tačiau po upe ir Targovicės gyventojų namais buvo išrausti tuneliai, kuriuose buvo slepiamasi per užpuolimus ir vykdomi užpuolimai.

Dabartiniame kare jau žuvo keliasdešimt Targovicės ir Novoarchangelsko gyventojų.

„LDK valdymą ukrainiečiai prisimena teigiamai, lietuvių pasiuntiniai buvo tolerantiški mūsų tikėjimui ir tradicijoms, išmokdavo kalbą, į žmonas imdavo ukrainietes. Prieš lietuvius, ne taip, kaip kad prieš totorius ar lenkus, nebuvo sukilimų, tautosakoje nėra pašiepiamų dainų ar posakių. Labai džiugu skaityti, jog per dabartinį karą su Rusija Lietuva procentiškai Ukrainą remia labiausiai pasaulyje. Viliuosi, jog po karo Vilnius bus suinteresuotas Mėlynųjų Vandenų mūšio įamžinimu“, – kalbėjo V. Šimčenka.

„Kremlius nebuvo suinteresuotas skleisti informaciją apie Mėlynųjų Vandenų mūšį ir todėl neskatino archeologinių kasinėjimų ieškant kovos vietos. Maskva pasistatė didžiulį muziejų Kulikovo mūšiui įamžinti, nors šis vyko aštuoniolika metų vėliau ir nebuvo pergalingas, nes ne visas žemes pavyko išlaisvinti ir Maskva privalėjo dar šimtą metų mokėti duoklę Aukso Ordai. O lietuviai perėmė didžiules Ukrainos teritorijas, kuriose panaikino chanų savivalę. Per Lietuvą ir vėliau Dviejų Tautų Respubliką į Ukrainą skverbėsi Vakarų civilizacija. Ši buvo visiška priešingybė mongoliškam-totoriškam despotizmui, kuriuo persisunkė Maskva, nuo jo kenčianti ir dabar. Džiugu, kad Lietuva mums broliškai padeda užpuolus Rusijai“, – kalbėjo docentė I. Kozina.

Mokslininkė viliasi, kad po karo kasinėjimai Targovicėje bus skubiai atnaujinti, kad juose ateityje dalyvaus ir Lietuvos archeologai, o Vilnius prisidės prie muziejaus steigimo.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Targovicės kaimo Ukrainoje

• Rašyti komentarą (0)