Vestuves atšoko pagal senąsias žemaičių tradicijas

Vida ir Džo – Žemaitės tėviškėje. Ten, kaip ir Vidos gimtinėje, Imbarėje, prateka ta pati upė - Blendžiava.

Žemaitės proproanūkis Joseph Algirdas Morkunas iš Čikagos ir jo žmona salantiškė Vida Pušmucan-Morkunas žiedus prie altoriaus sumainė prieš dešimt metų, o vestuves atšoko prieš savaitę savo tėvų ir senolių žemėje. Su jais kelionės namo, į Čikagą, išvakarėse susitikome Žemaitės tėviškėje.

Joseph, kurį visi vadina Džo, močiutė Elzė yra Žemaitės anūkė, kurios duktė Juzė turėjo vieną dukrą ir 5 sūnus. Džo iš jų – jauniausias. Kaune susituokę Džo tėvai per karą atsidūrė Vokietijoje. Aplinkybės susiklostė taip, kad jų pirmagimė Vida liko gyventi Lietuvoje.

Po karo Džo tėvai su Vokietijoje gimusiais sūnumis Frenkiu ir Bernardu išplaukė į Ameriką ir apsigyveno Čikagoje, emigrantų iš Lietuvos bendruomenėje.

Ten gimė Edvardas, po to Antanas ir galiausiai - pagrandukas Džo.

Lietuvoje likusią seserį užaugino Džo teta Viktorija. Dabar jos gyvena Šveicarijoje, prie Jonavos.

Vidos Pušmucan-Morkunas gimtinė – Imbarėje, prie Salantų, ant Blendžiavos upės kranto.

Kai buvo maža, močiutė jai sakiusi, kad užaugusi mergaitė važiuos į Čikagą aplankyti savo tetos ir kad ten ji sutiks vyrą, su kuriuo laimingai gyvens.

„Su šita svajone visą gyvenimą gyvenau, bet niekam nesakiau. Tai buvo didžiausia mano paslaptis“, - sakė Vida.

Kartą iš mokyklos Vida buvo atvežta į Žemaitės gimtinę. „Atsimenu: padėjau ranką ant Žemaitės skulptūros kelių ir pagalvojau, kažin, kur šiuo metu yra jos giminaičiai?“ – kalbėjo ji.

Užaugusi veržėsi į Čikagą aplankyti savo tetos. Sakiusi jai, kad užteks duonos, vandens ir druskos, kad tik iškviestų.

Kai į Čikagą pagaliau nuvyko, viename vakarėlyje sutiko labai gražų vaikiną. Iškart nusprendė, kad jis – močiutės pasektos pasakos herojus. Ketvirtadienį susitiko, o antradienį susituokė.

Gimė dukra Monika, tačiau porai kartu būti nesisekė. Vida su dukra atsidūrė prieglaudoje.

Vida ir Džo kalbėjo, kad šventė jiems prabėgo labai greitai, nors stengėsi pilnatviškai išgyventi kiekvieną minutę. Ketina įrišti vestuvinių fotografijų knygą, vestuvinių plakatų albumą, sukurti dokumentinį filmą.

Vėl sumainė žiedus

Vienoje autobusų kompanijoje skyriaus viršininke dirbusios Vidos ir medicininę įrangą platinusio Džo keliai susikirto darbe. „Mano draugė ir bendradarbė Nensė žiūri į ateinantį Džo ir sako: „Vaje, šitas vyras yra Vidai“, - pasakojo moteris.

Nusivedusi Džo su savo vyru į kavinę, Nensė pirmiau pati su juo susipažino, visko išklausinėjo.

Netrukus Vida ir Džo sulaukė pranašingo ženklo.

Bažnyčioje, kurią lanko Vida, yra tradicija paaukoti pinigų mirusiesiems atminti, perkant giesmių knygas, į kurias paskui įdedamos kortelės su velionio vardu. Vidos rūpesčiu vienoje iš bažnyčioje naudojamų kelių šimtų knygų atsirado ir ateitį jai pranašavusios močiutės Monikos Simutienės vardas bei pavardė.

„Vieną sekmadienį, prieš Mišias gavę knygą, nueiname atsiklaupti. Džo atverčia knygą, o joje – mano močiutės vardas užrašytas. Kiek tos knygos anksčiau ieškojau - nerasdavau “, - pasakojo Vida. Jai tada atrodė: tarsi jos močiutė sako, jog šalia jos - vyras, apie kurį kalbėjo.

Po pusmečio Džo Kalėdoms gražiai papuoštoje Katedroje savo išrinktajai padovanojo deimantinį žiedą ir paprašė, kad už jo tekėtų. Žiedus jie sumainė netrukus, per Tris Karalius.

Savo vestuves abu įsivaizdavo tik Lietuvoje.

Vestuvės – lietuviškos, ceremonija - amerikietiška

Kaip turi atrodyti vestuvės pagal visas žemaitiškas tradicijas, Vida daug sužinojo iš vienos knygos. Dar kai atvažiavo pas tetą į Ameriką, vienas senukas ten dalijo senas savo knygas. Vidai atiteko lietuvių šeimos tradicijų knyga, išleista Čikagoje prieš 50 metų.

Prieš metus Vida viena atvažiavo į Lietuvą ieškoti vestuvėms vietos. Susitarė su Žemaitės muziejumi. Tinkama vieta piršlyboms atrodė sena klėtis Motiejaus Valančiaus sodyboje, Nasrėnuose. Kad ir pats vyskupas Motiejus Valančius buvo didelis tradicijų puoselėtojas ir, galimas dalykas, suteikė Sutvirtinimo sakramentą Žemaitei, Vida tada nepagalvojo.

Vestuvinei sukniai prireikė 3 mėnesių. Salone iš beveik tūkstančio modelių išsirinko sau tinkamą. Pagal jį suknią pasisiuvo, o paskui išsiuntė į Kiniją siuvinėti rankomis.

Ir svečiai vestuvėms ruošėsi iš širdies: aiškinosi, kaip lietuviški rūbai atrodo, ieškojo ilgų languotų sijonų, prijuosčių, ko nors iš lino. Iš Airijos kilusi Frenko žmona Lynn Morkunas sau ir savo vyrui pasiuvo lietuviškus aprėdus, kopijuodama juos iš nuotraukos.

Piršlyboms buvo paskirtas visas penktadienis.

Džo turėjo Vidą surasti pamergių pulke. Sako, kad rankos buvusios karščiausios.

Prie stalo ragavo kastinio, cibulynės, kanapynės su karštomis bulvėmis.

Po piršlybų jaunieji išsiskyrė, ir iki bažnyčios Džo negalėjo Vidos matyti.

Anksti susirinkęs pulkas pagal seną tradiciją papuošė kartu salę puotai, o tada Vida išėjo pas tėvus su pamergėmis pinti vainikų, o Džo liko viešbutyje „Linelis“, prie Platelių ežero, kartu su svečiais iš užjūrio.

Ceremoniją bažnyčioje atliko pagal amerikiečių tradiciją. Anot jaunosios, tokį pasirinkimą lėmęs tradicijos grožis, o Lietuvoje ši vestuvių dalis per sovietinius metus negalėjusi vystytis ir skleistis.

Bažnyčioje jiedu uždegė Vienybės žvakę.

Jaunieji buvo sutikti su duona ir druska, teko atlikti privalomus darbus.

Anot Vidos, nešti per tiltą jaunąją – nauja tradicija, pagal senovę jaunikis savo išrinktąją perneša per slenkstį. „Mes taip buvome susijaudinę, kad grįžę ėjome per tą slenkstį ir praėjom. Tik virš torto mane Džo iškėlęs laikė“, - juokėsi moteris.

Jaunųjų palydą sudarė 12 porų, dar buvo suknelės ir žiedų nešėjai, gėlių barstytojos, piršlių ir svotų poros.

Po bažnyčios kapinėse pagerbė Vidos artimuosius ir nuvyko į Imbarę, prie koplyčios.

Čia vaikystėje ji patyrusi stebuklą. „Pro miežius ant akių negalėdavau net matyti. Mano močiutė sako: paimkit kibiriuką vandens, išvalykite koplytėlę ir papuoškite. Su seseria tai padarėme. Miežiai dingo - iki šiol nė vieno neturiu“, - Vidai koplytėlė tapo šventa vieta.

Paskui limuzinas su jaunaisiais ir jų palyda išvažiavo į Žemaitės gimtinę, kur buvo šventiškai sutikti.

Džo sakė, kad jo broliams ir seseriai Vidai sugrįžimas į savo giminės šaknų žemę tapęs ypatingu išgyvenimu.

Moteris Lietuvoje tebėra užgožta

Pasak Vidos, kad giminės ryšys su Žemaite tebėra stiprus, didžiausias yra Džo seserį užauginusios tetos Viktorijos Bagdonienės nuopelnas. Kai tik gimsta naujas žmogus, iš karto užrašo į genealoginį sąrašą. Vyksta Žemaitės giminių susitikimai.

Džo taip pat rūpinasi žiniomis apie savo šaknis. Jaunavedžiai mano, kad ir per jų vestuvių įvykį giminė yra stiprinama.

Vida ir Džo namuose puoselėja mintį Žemaitės raštus išversti į anglų kalbą.

Džo pastebėjimu, moteris Lietuvoje tebėra užgožta. „Kodėl jos neskaito mano propromočiutės knygų? Ji juk rašė apie moterų pabudimą, ji buvo švieselė moterims, sakė, kad jūs irgi turite visas teises, ne tik vyrai“, - aiškino Džo.

Jis pridūrė, kad gal jos ir skaitė Žemaitės knygas, bet jų nepasiekė tai, kas jose iš tikrųjų parašyta - nepasiekė moterų laisvės troškimas.

„Lietuvoje vyrai sako: paduok man tą, atnešk, išplauk, padaryk, o Džo man to daryti neleidžia. Jis man sako, kad aš turiu būti savarankiška, o jis gali pats pasidaryti, ko jam reikia. Apie mane nešokinėk, sako“, - kalbėjo Vida.

Abu mano, kad Žemaitės idėjos šiandien - aktualios, kad moteris turi būti laisva, kad ji taip pat turi širdį, kurios reikia klausytis.

Dar jie pastebėjo, jog moterys Lietuvoje bijo prarasti vyrą. „Tai – didžiausia problema. Jei nebeturėsiu vyro, kaip aš visuomenėj atrodysiu be jo. O koks jis – nesvarbu: ar pijokas, ar nusivadalojęs, ar su kitomis eina“, - sakė Džo.

Jo nuomone, vestuvių ryšyje – meilė ir draugystė, ir jokios vergovės šiame ryšyje nėra. „Kada vyras su moterimi sueina, jie vienas kitam – kaip komplimentas. Kad būtum pilnas žmogus, turi surasti savo tikrąją pusę“, - kalbėjo Džo.

Audra VENCKUVIENĖ

• Rašyti komentarą (21)