|
|
|
Žemaičių gatvė – permainų išvakarėse
Žemaičių gatvė Kretingoje prasideda penkiaaukščiais prie turgelio ir driekiasi pietų kryptimi, miesto pakraščio link. Tačiau, kur ji baigiasi, nežino net patys šios gatvės gyventojai.
Pasak vienų šios gatvės gyventojų, Žemaičių gatvė baigiasi ties 25-uoju namu, kiti riba mano esant Algirdo Vaitkaus sodybą, treti sakė, kad tikriausiai – ties šv.Klaros vienuolynu, ketvirti gatvės pabaiga nurodinėjo Jauryklos upelį už gero kilometro. Ir tai nėra vietinių gyventojų fantazijos. Ant vienų namų nuo miesto pusės kabo užrašai su Žemaičių gatvės pavadinimu, o kiek paėjėjus atsiranda Mėguvos gatvės nuorodos. „Nesuprantu, kaip tame pačiame mieste gali būti dvi Mėguvos gatvės. Kai laišką kunigui į Vilnių rašau, ant voko nurodau Žemaičių gatvę – laiškus iš jo gaunu tvarkingai“, - tvirtino Stasė Leknienė. Moteris kunigo Aleksandro Barelli vardu bažnyčiai retkarčiais paaukoja pinigų. „Už jo gerus darbus. Jis gatvėje pamestus vaikus yra surinkęs ir juos prižiūri“, - paaiškino motyvą ji. Anot gyventojų, nuo centro pro viešbutį-vaiduoklį einančią Mėguvos gatvę ateity ketinama sujungti su Žemaičių gatve, bet niekas tiksliai nežino, kada tai bus. „Užtrumpins žemaičius“, - juokauja gyventojai, nors daugeliui iš jų dėl šitos painiavos visiškai nelinksma. Ant dokumentų jau rašoma Mėguvos gatvė, tačiau realiai žmonės tebegyvena Žemaičių gatvėje, kiti apie būsimus pasikeitimus net negirdėję, be to, ne vienas namas pažymėtas senuoju vardu. „Kartais liekam tiesiog gatve, kurioje stovi moterų vienuolynas“, - kalbėjo Justinu prisistatęs vyras. „Kai gatvė bus, tada naujai ir pavadinkime. Kam lipti į rytdieną, nenugyvenus šios dienos?“ – replikavo valdžiai jis. Keletas Žemaičių gatvės gyventojų gauna mokesčių pranešimus, adresuotus Teresiečių gatvei. Žmonės girdėję, kad ateity ir tokia gatvė čia bus. Šiandien, norint į Žemaičių gatvę atvažiuoti iš miesto centro, tenka įveikti kelių kilometrų apylanką pro Laisvės gatvę. Skęsta rūpesčiuose ir dulkėse Problemų, su kuriomis susiduria Žemaičių, o ateity ir - Mėguvos gatvės, gyventojai, yra ir daugiau. Pavyzdžiui – kelio dulkės. Asfaltu padengta tik gatvės pradžia. „Kol didelio eismo nebuvo, kažkaip susitaikėme, o dabar dūstame“, - guodėsi kelios moterys. Viena iš jų prognozavo, kad bus išasfaltuota visa gatvė iki pat Jauryklos, kai bus baigtos gyvenamųjų namų statybos, ir čia apsigyvens koks nors įžymus, pavyzdžiui, valdžios, veikėjas. Permainų senieji gyventojai savaip bijo. Jie girdėjo, kad išdygs ir du penkiaaukščiai, bei mano, kad mašinos bus statomos gatvės pakraščiuose. Jau dabar baisu žmonėms dėl didelių greičių. „Pastatytų greitį ribojančių ženklų, nes ne visi supranta, kad čia – miesto dalis, „ereliai“ vaizduoja ralistus, o motociklais net piestu kosminiu greičiu važinėjasi“, - kalbėjo žmonės. Jie pasakojo, kad į vienos sodybos daržą žemiau kelio lygio mašinos net tris kartus kiaurai tvorą buvo įlėkusios. Seniai čia svajojama apie normalų gatvės apšvietimą. Anot Žemaičių g. gyventojos Danutės, ypač baugu, kad gatvė skendi tamsoje ir rudenį, ir žiemą. O statybvietėse atokiau taip pat vargstama be elektros, netgi stringa gausiai čia pradėtos statybos. Anot būsimo naujakurio Gintauto Rasimavičiaus, reikia naujos pastotės, dabar vieni atsiveža darbams generatorius, kiti, nusitiesę kabelius, skolinasi elektrą iš vienuolyno. Dar vienu rūpesčiu pasidalijo gatvės pradžioje gyvenantys žmonės. Vakarais, iki pat vėlumos, jiems neduoda ramybės vaikai iš daugiaaukščių. „Jų kamuoliai kaip mūsų darže, taip darže – ar negalėtų žaisti jie mokyklų stadionuose, kokiose nors aikštėse“, - guodėsi senyva moteris. Senyvi žmonės nerimavo ir dėl savo nuosavybės dokumentų tvarkos. Aiškino, kad jiems yra sunku susigaudyti biurokratiniuose reikaluose, trūksta žinių, kad ne vienas jaučiasi apgautas. Pavyzdžiui, 81 metų Genovaitė Paukštienė tvirtino norinti užrašyti savo valdas dukteriai, tačiau dvejus metus nesulaukia specialisto, kuris žadėjo apmatuoti jos žemę. Laikai pasikeitė Seniesiems gyventojams rūpesčius padeda pakelti tikėjimas. „Einame į Mišias vienuolynuose, į bažnyčią, ir visas bėdas „nunešus“ Viešpačiui prie kojų, tampa lengviau“, - kalbėjo jie. Žmonės mato, kad daug kas ir pasikeitė. „Kokie 3 ar 4 namai čia buvo, kai atsikėliau, aplink – vien ganyklos“, - prisiminė S.Leknienė. Čia lakstę zuikiai, klykusios pempės. Dar visai neseniai gyventojai augino ožkas, karves, naminius paukščius. „Į bažnyčią eidavome basos, o prie šventoriaus apsiaudavome medžiaginius batelius, kuriuos su dantų milteliais nusibalindavome“, - pasakojo Veronika Rubavičienė, užaugusi 18 vaikų šeimoje. Moteris atkreipė dėmesį, kad visi vaikai – tų pačių tėvų. Ji prisiminė, kaip, po dukros gimimo praėjus 13 metų, mama jai grasinusi pekla. Pagal to meto požiūrį, jei vyras sugula su moterimi, ir neatsiranda vaiko – didelis griekas. S.Leknienė iš savo vaikystės gerai įsidėmėjo perkūnijas, kokių dabar atseit nebūna, nes technika suardė padangių tvarką. „Net dieną tamsu būdavo. Suklupdys mamalė, būdavo, vaikus ir poteriausime“, - sakė ji. Dar jai įstrigę, kad tėvas liepdavęs nuo mažens aiškiai tarti kiekvieną žodį ir šitaip išmokusi gražiai kalbėti. Gatvė jos gyventojams rūpi Anot Linos Mikuckienės, iš čia gimusių senųjų gyventojų bėra dvi šeimos: A.Vaitkaus ir jos vyro Felikso. Kiti save vadino atėjūnais. Žmonės prisipažino, kad susvetimėjo – ypač senieji gyventojai, kurie sulindo į savo namus, kaip į kiautus. Bet ne visi. Žemaičių gatvės žmonės po kelis kaimynus susieina įvairiomis progomis. Dominuojanti pokalbių tema – kainos. Veronika anksčiau už 5 rublius duonos, dešros ir kartūno nusipirkdavusi, o dabar, stebėjosi, vien duonai 5 litus tenka skirti. A.Vaitkaus nuomone, žmones vieną nuo kito atitolino pinigas. Jis atkreipė dėmesį, kad ir chuliganizmo anksčiau tiek nebuvę, seno žmogaus niekas gatvėje neužkliudydavę. Sklando idėja, kad gatvei reiktų komendanto, reiktų pervesti per ją komisiją, kuri vienam palieptų susitvarkyti plotą prie kelio, kitam - nugenėti užvirtusius vaiskrūmius, o kaimynystėje, po atviru dangumi, girtaujančių bedalių paprašytų liautis taip gyventi. „Jie veltėdžiauja, pas Teresėles pavalgydami. Vos išėję čia pat, pakrūmėse, geria. Negražu“, - barėsi kelios moterys. Jos taip pat pasakojo apie su kaimynais švenčiamas Jonines, kitas progas, pasakojo, kad ir be progos vakarais susirinkę padainuoja. Anot Linos Mikuckienės, anksčiau čia tikrų choristų gyveno, o ji pati su kitais giedoriais eidavo į „majavas“ prie kryžiaus netoliese. Vieni pas kitus prisistato, kai šienui ar uogoms trūksta rankų, kai vargas ar džiaugsmas troboje nebetelpa. „Žemaičių gatvėje gyventi gera“, - tikino jauna moteris Danutė. Kažkas pridūrė, kad ateity bus dar geriau, nes atsikels naujų žmonių.
Audra VENCKUVIENĖ
|
|
