Psichologė Vika Gridiajeva: „Kada esame pailsėję ir pasirūpinę savimi, tik tada galime padėti kitiems.“

Kretingos rajono Švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva Kretingos Simono Daukanto progimnazijoje įvykusioje konferencijoje „Socialinio emocinio intelekto svarba švietimo kaitos procese“ pristatydama temą „Santykių šviesoforas“ kalbėjo apie emocijas, jausmus ir nuotaikų kaitą darbinėje, socialinėje ir asmeninėje erdvėje.

Pasikartojančios situacijos veikia žmogaus savijautą

Pasak psichologės V. Gridiajevos, apie santykius kalbėti galima tik tuomet, kai žmonės juos sukuria. Tarpusavio santykiai – tai ne vien poros ar sutuoktinių ryšys, tai ir santykis tarp darbuotojo bei darbdavio, tarp mokytojo ir mokinio, tarp tėvų ir vaikų, tarp kaimynų ar bendruomenės narių ir t. t.

Konferencijoje V. Gridiajevai svarbu buvo perteikti žmonėms jų pačių savijautos suvokimą ir empatišką pajautimą kitoje barikadų pusėje esančio suaugusio žmogaus ar vaiko savijautos. Tam buvo pasitelkta žaidybinės formos metodika, priskiriant kiekvienam dalyviui kažkurią rolę, profesiją ar emocinę būklę („auklytė“, „socialinė pedagogė“, „problemas keliančio vaiko mama“, „pirmūnė“, „direktorė“, „pavargusi mokytoja“ ir t. t.). Tris minutes į paskirtą rolę įsijautęs suaugęs žmogus, pedagogas galėjo pajusti, ką jaučia ir kokiomis emocijomis gyvena šalia esantis, tarkime, pavargęs mokytojas, mokyklos direktorė ar problemas keliančio vaiko mama. „Žmogus, kasdien gvildenantis tas pačias temas, ilgus metus diena iš dienos susiduriantis su tomis pačiomis problemomis nori nenori pajunta, kad kažkas viduje gęsta. Pasikartojančios tos pačios situacijos ima veikti kiekvieno žmogaus savijautą ir galimybes būti čia ir dabar santykyje su kitu žmogumi. Ir staiga autentiškai išgirdus kitą žmogų, įsijautusį į jo būseną ir pamėginus padėti, žmogus supranta, kaip stipriai tai veikia,“ – sakė V. Girdiajeva.

Jausmų ir emocijų šviesoforas

Anot psichologės, visi žmonės turi skirtingą empatijos lygį ar sistemą, bet didelė dauguma sugeba įsijausti ir tas įsijautimas vadinamas tolerancijos langu arba gebėjimu būti tam tikroje situacijoje. Tai nereiškia, kad visi kiaurus metus turi būti palaimingos ramybės būsenoje, kas atitiktų žalią šviesoforo signalą, bet būtų gerai, kad būdami geltonos ar raudonos spalvų zonose sugebėtume grįžti į žaliąją. Susidūrus su iššūkiu ar sudėtingesne situacija, žmogus susijaudina, jį, galbūt, net apima panika ir jis tą akimirką iššoka iš jam įprastos neutralios, ramybės būsenos į raudonąją zoną, bet, praėjus pirmam šokui, jis nusiramina, situacija išsisprendžia ir jis grįžta į savo įprastą rutiną. Tai nereiškia, kad žmogus visada yra ramybės būsenoje – ji dienos bėgyje ištisai svyruoja nuo ramybės iki susijaudinimo, bet svarbiausia, kad žmogus sugebėtų grįžti į saugią emocinių būsenų savijautą. „Žalioji zona – tai ryšio zona, reiškianti aiškų tolerancijos langą: kūnas atsipalaidavęs, nervinė sistema stabili, žmogus laisvai kvėpuoja, nėra sudirgęs, yra sveikas tiek fiziškai, tiek emociškai. Žinoma, emocijos gali būti visokios (pyktis, nusiminimas, liūdesys), bet jos yra adekvačios. Geltona spalva reiškia „kovok, bėk arba pataikauk“ režimą. Tai nėra ramybės būsena, tai – mobilizacijos būsena, kai kūnas, taupydamas energiją, atjungia tam tikras sistemas ir nukreipia jas ten, kur labiausiai reikia. Žmogus gali pajusti nugaros ar pečių juostos skausmus, sąnarių skausmus, virškinimo sutrikimus ir kt. Tai reikštų, kad didžiąją savo gyvenimo dalį žmogus jau praleidžia nebe žaliojoje, o geltonoje zonoje. Raudonoji zona – tai SOS zona, kai žmogus jau nieko nebenori, jam niekas neįdomu. Žmonės jaučia nuolatinį nuovargį, baimę, patiria ištisinį stresą, turi galūnių, kūno tirpimus arba galima sakyti, kad nejaučia jokių pojūčių. Žmogus jaučia ištisinį pavojų, įtampą“, – apie emocijų šviesoforo raudoną šviesą kalbėjo V. Gridiajeva, primindama, kad žmogus ne visada gali paveikt aplinką, bet gali daug padaryti su savimi. Svarbu prisiimti atsakomybę ir žinoti, kaip iš pavojingų zonų sugrįžti į saugią žaliąją, treniruojant savo nervų sistemą. Atsakomybė rūpintis savimi, pasak Psichologinės pagalbos skyriaus psichologės, yra privaloma. Žmogus, esantis žaliojoje zonoje, gali daug nuveikti, jis kupinas jėgų, energijos. Esantis geltonojoje zonoje, žmogus turėtų mobilizuotis ir atlikti tik tuos darbus, kurie yra būtiniausi, viską kitką atidedant. Kai patenkama į raudonąją zoną, labai svarbu suvokti, kad tuo metu reikalinga ypatinga empatija ir pagalba sau.

Poilsio rūšys, padedančios įveikti nuovargį

Pasak psichologės V. Gridiajevos yra 7 pagrindinės poilsio rūšys, kurios padeda įveikti to paties pavadinimo nuovargį:

1. Fizinis poilsis. Vieniems tinka pasivaikščiojimas, kitiems geras, kokybiškas miegas, tretiems intensyvesnis judėjimas. Svarbu pajusti kas tinka.

2. Emocinis poilsis – tai pokalbiai, bendravimas, kai yra kam atverti savo slapčiausiais mintis.

3. Kūrybinis poilsis – tai pajautimas, ar žmogus yra patenkintas savo kūryboje. Kūryba – tai nebūtinai meno kūrinių kūrimas, tai gali būti ir maisto gamyba, įvairūs rankdarbiai, konstravimas.

4. Protinis poilsis. Jei žmogų vakare ima erzinti jo mintys, jam jau reikalingas protinis poilsis. Viena išeičių – šalia lovos turėti užrašų knygelę ir užsirašyti žodžius, kurie kyla. Arba įsirašyti į diktofoną, išsikalbėti su artimu žmogumi.

5. Dvasinis poilsis. Tai prasmės matymas savo veikloje, darbe, gyvenime. Ar žmogus jaučiasi prasmingai dirbantis, gyvenantis. Vieniems tiks malda, kitiems meditacija, joga, kažkokios bendruomenės bendrystė, tarnystė ar vieta, kur žmogus gali patirti prasmę.

6. Sensorinis poilsis. Jis tinka tiems žmonėms, kuriuos ištisai kažkas liečia, čiupinėja, su jais nuolat bendrauja. Sensoriškai pailsėti ar atsijungti reiktų nueiti į tylą, užsikimšti ausis, ramiai pakvėpuoti, pabūti atskirai nuo visų ir skirti dėmesio savo kūnui.

7. Socialinis poilsis. Tai pakankamas artimų draugų, su kuriais bendraujama, ratas. Mokėjimas pasakyti „ne“, jei to žmogui reikia, ir žinojimas, kad būsi išgirstas.

Pasak V. Gridiajevos, labai svarbu pajusti, kada yra patiriamas nuovargis ir kada mes, jį patyrę, sugebame pailsėti. Poilsis – tai ne prabanga, tai mūsų atsakomybė. Norėti, kad mumis kažkas pasirūpintų, yra žmogiška, bet niekas geriau nepasirūpins ir nepajus, ko išties mums reikia negu mes patys. Žinodami apie save, kada mes kokios nuotaikos, kada esame vienoje ar kitoje pavojaus zonoje, kada sugrįžtame į saugią, žaliąją zoną, kada esame pailsėję ir pasirūpinę savimi, tik tada galime padėti kitiems.

• Rašyti komentarą (1)