Bėgike mėgėja save tituluojanti Irena Meškauskienė renkasi neilgas, 3–5 km distancijas.

Ilgų nuotolių bėgiko Piotro Silkino 83-iojo gimtadienio proga Kretingoje surengtame bėgime 3 km trasoje I v. užėmusi kretingiškė Irena Meškauskienė, dalyvavusi kartu su sūnumi Airidu, kuris tarp vaikų 500 m starte taip pat tapo nugalėtoju, pasidalino mintimis apie judėjimą, sveikatą ir jaunimą kamuojančias problemas.

Smalsumas likęs paskutinėje vietoje

Paklausta, kokios problemos lydi šiuolaikinius vaikus, I. Meškauskienė atviravo, kad dėl fizinio aktyvumo trūkumo juos kamuoja nutukimas, aktyvios veiklos motyvacijos praradimas. Netgi toks prigimtinis dalykas, kaip smalsumas, pasak pašnekovės, yra nustumtas į paskutinę vietą, pirmąsias pozicijas, užsidarius namuose, užleidžiant kompiuteriniams žaidimams, telefonams, socialinei medijai. Viso to pasekmės – netaisyklinga laikysena, judėjimo, gryno oro ir gamtos stoka. Kineziterapeutės specialybę Klaipėdos valstybinėje kolegijoje įgijusi moteris savo šeimoje ir artimiausioje aplinkoje stengiasi skatinti vaikų smalsumą, judrumą ir siekiamybę išbandyti viską, kas vaikui įdomu: „Augindama du sūnus susiduriu su prigimtiniu berniukų judrumu, visokeriopai skatinu jų aktyvumą ir norą pažinti pasaulį. Apsilankius pas šeimos gydytoją smagu, bet tuo pačiu ir liūdna išgirsti ją sakant, kad tokių sveikai atrodančių vaikų beveik nebėra. Man labai svarbu, kad vaikai būtų sveiki, todėl esu prieš paspirtukus ir įvairias judėjimą stabdančias priemones. Tarkime, dviratis vaikui duos ne tik daugiau naudos, bet ir mažiau žalos“, – sava patirtimi auginant vaikus dalinosi I. Meškauskienė, pridurdama, kad saugumo taisyklių laikymasis bei kūno apsaugos priemonės, važiuojant dviračiu, privalomos.

Judėjimas – tai sveikata, sakė pašnekovė, siūlanti daugiau judėti ir mažiau laiko leisti prie kompiuterių. Pasak Irenos, fizinis aktyvumas svarbus ne vien dėl kūno sveikatos, bet ir dėl psichinės būsenos, energijos antplūdžio, miego kokybės. „Vaikai turi eiti, smalsauti, kažką bandyti, mėginti, nukristi. Galbūt skamba šokiruojančiai, bet vaikai kartais turi ir nugriūti, ir kažkiek užsigauti, o tėvai, stengdamiesi vaiką apsaugoti, iš jų atima tas emocijas, potyrius ir patirtį. Duoda vaikui telefoną, planšetę, kompiuterį – tu pasėdėk ramiai, niekur nelipk, nelakstyk. Tarkime, žiemą jau nebematyti tiek daug vaikų ant kalniuko su rogėmis, o jei ir yra, vaikai apmuturiuoti šalikais, nosis, rankos šaltos – viskas, vedasi vaiką namo. Reiktų leisti ir šiek tiek sušalti, sušlapti, patirti tą tikrą vaikystę, neslopinti, neužgožti vaikų patyrimų“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Judėjimas – tai sveikata“, – sako kineziterapeutės specialybę įgijusi Irena Meškauskienė.

Turi pajausti, kas tinka

Pasakodama apie bėgimą, Irena prisipažino bėgiojanti jau gana seniai, nors nėra profesionali bėgikė, greičiau reguliariai, nuo mokyklos laikų, bėgiojanti mėgėja, besirenkanti neilgas 3–5 km distancijas. „Esu sveikos konkurencijos šalininkė, todėl renkuosi tokio ilgio distancijas, kurias bėgant galiu išspausti iš savęs maksimumą.“ Pasak I. Meškauskienės, renkantis bėgimą, labai svarbu stebėti savo savijautą, nesilygiuoti į šalia bėgantį draugą, o sekti savo organizmą ir stebėti, kaip jis reaguoja. Prieš pradedant bėgioti reiktų pasirinkti tinkamą distanciją, maršrutą, tempą, aprangą ir avalynę. Avalynė turėtų būti patogi, pritaikyta bėgimui, nei per ankšta, nei per laisva, apranga – nevaržanti judesių, priklausomai nuo oro sąlygų – nei per šilta, nei per plona. Kiekvienas žmogus pats asmeniškai turi pajusti, kas jam tinka.

Bėgimas yra kelių rūšių: paprastas, intervalinis, ilgas bėgimas, į kalną, progresinis bėgimas ir t.t. Bėgimo entuziastė priminė, kad kiekvienas žmogus yra individualus, todėl tik jis gali pajusti savo organizmo galimybes, savo tempą, intervalą, bėgiojimo vietą, kuri palanki kiekvienam pagal jo poreikį. Anot pašnekovės, bėgimas turėtų būti malonumas, o ne darbas. Nuspręsti, kur bėgios – mokyklos stadione, parke, miške ar gatvės grindiniu – kiekvienas turėtų pasirinkti pagal savo charakterį: „Man asmeniškai malonu bėgti iš dalies mieste, iš dalies parke. Bėgdama šiek tiek apsižvalgau, kas vyksta, man patinka kintantys vaizdai, o sukdama ratus stadione greit pajuntu monotoniją, kurios šiaip stengiuosi išvengti“, – sakė pašnekovė, į bėgimą žvelgianti kaip į desertą, kuriuo gardžiuojasi pasimėgaudama. Jei žmogus pabėgiojęs šluostosi žliaugiantį prakaitą ir sako, kad jam vos širdis nesustojo, – to neturėtų būti. Taip pat, anot pašnekovės, labai svarbus vanduo, maistas, bet vėlgi – tai kiekvieno žmogaus individualus racionas. Vienam prieš bėgimą tiks puodelis kavos ir lengvas užkandis, kitas geriau jausis nieko nevalgęs. Vienam tiks sportuoti anksti rytą, kitas mieliau rinksis vakarinę treniruotę. Anot pašnekovės, reiktų paeksperimentuoti ir pajusti, kada besitreniruodamas žmogus jaučiasi geriausiai. Pradedantiesiems ji netgi rekomenduotų pradėti vesti dienoraštį ar užrašus, kur žmogus žymėtųsi bėgimo laiką, pobūdį, prieš bėgimą ir po jo suvartotą maistą, skysčius, savijautą, organizmo reakcijas, raumenų, sąnarių skausmus ar diskomfortą ir t. t. „Mes kiekvienas pats sau esame rodiklis, nereikia lygiuotis į draugą, kaimyną ar mamą. Kiekvienas esame individualus ir, kas tinka vienam, nebūtinai analogiškai tiks kitam“, – kalbėjo Irena, akcentavusi skysčių ir visavertės mitybos svarbą, atliepiant organizmo balansą ir įpročius.

Paklausta, kuo skiriasi bėgimas gamtoje nuo bėgimo sporto klube ant bėgimo takelio, I. Meškauskienė rėmėsi kineziterapijos patirtimi. „Šie bėgimo būdai labai skiriasi. Bėgimo takelyje yra kieta danga, kuriai reikia ir atitinkamos avalynės. Lauke – kintanti danga ir, jei leistų oro galimybės, esu tik už kintančią dangą, kintantį vaizdą ir bėgiojimą lauke. Bėgimo takelį matau kaip priemonę judėti žmogui, kuris neturi sąlygų bėgioti lauke. Taip pat bėgimo takelį pirmai pradžiai siūlyčiau pradedančiajam, kad prieš akis jis matytų savo bėgimo tempą, sektų pulsą, kitus organizmo parametrus“, – patarimais dalinosi Irena, pridūrusi, kad bėgiojant labai svarbus yra ir kvėpavimas. Kiekvienam reikėtų pajusti, pagauti kvėpavimo ritmą, žinoma, geriausias variantas bėgti kartu su jau sportuojančiu žmogumi arba su treneriu, kuris kvėpavimo niuansus parodytų gyvai. Prieš pradedant bėgti, Irena siūlytų lengvai pasimankštinti.

Spausdama iš savęs maksimumą Irena Meškauskienė junta sportinį azartą ir interesą.

Bėgikas bėgiką visada atpažįsta

Bėgdama Piotro Silkino gimtadienio bėgime, I v. 3 km bėgimo laimėtoja, pradėjusi bėgti, iš akiračio nepaleido stipresnių bėgikų, stengdamasi nuo jų neatsilikti: „Mėgstu sveiką konkurenciją, kuri sporte mane lydi visą gyvenimą. Būtent sportas išmokė atkaklumo ir sąžiningumo prieš save pačią. Eidama į bet kurias varžybas niekada sau nemeluoju, žinau, kad noriu laimėti. Bet tas medalis nėra nuopelnas, kuriuo norėčiau dalintis su kitais, o dėl to, kad aš įveikčiau už save stipresnį konkurentą. Spausdama iš savęs maksimumą, juntu sportinį azartą ir interesą. Mano sportinė motyvacija – pranokti pačią save. Prieš varžybas stengiuosi peržvelgti dalyvių sąrašus, pažiūrėti kokie jų reitingai, palyginti jų kelerių metų rezultatus. Kiekvienas bėgikas, kad ir mėgėjas, žino savo vidutinį bėgimo tempą, todėl per varžybas jis jaučia kur gali pasispausti, kad pagerintų savo bėgimo laiką. Jei varžybų metu įveikiu stipresnį priešininką, jaučiuosi ne tik jį nugalėjusi, bet ir įveikusi save.“ Pašnekovė akcentavo ne medalio ar trofėjaus svarbą, bet laimėjimą prieš save patį, prieš savo nusistatymą, kad gal nepavyks, gal tai ne man. Svarbiausia – pasididžiavimas savimi ir pergalė prieš save, suvokiant, kad viskas yra įmanoma.

Kineziterapeutė, dviejų berniukų mama reguliariai bėgiodama nuo Padvarių Kretingos link dažnai sutinka brandų, vyresnio amžiaus vyrą, kuris mėgaudamasis lengva ristele bėga pirmyn atgal takeliu pensionato link. Prasilenkdami jiedu vienas kitam linkteli ir nusišypso: „Bėgikas bėgiką visada atpažįsta ir džiaugiasi sutikęs, mintimis siųsdamas palaikymą ir motyvaciją nesustoti, nepaisant amžiaus, profesijos, statuso ir galimybių,“ – pasakojo mėgėjiško bėgimo entuziastė I. Meškauskienė.

• Rašyti komentarą (0)