Gyvenimas vėjo malūnų pašonėje

Kvecių kaimas aprėpia plačią teritoriją už Kretingsodžio Palangos link: tarp Palangos–Šiaulių plento kairėje pusėje ir Rūdaičių kelio dešinėje. Įsispraudęs tarp šių vietovių čia nuo seno formavosi gatvinis kaimas. Šiandien jis atsiremia į vėjo jėgainių parką, ir ši vėjo malūnų kaimynystė savaip nuspalvina kaimo gyvenimą.

Nors į Kvecių kaimo teritoriją įeina ir sodininkų bendrija „Ąžuolas“, ir masinėmis žydų tautybės žmonių žudynėmis išgarsėjęs Kvecių miškelis, norėjosi pažinti, kaip gyvena žmonės pagrindinėje kaimo arterijoje.

Sugrįžimą stabdo jėgainės

Rimantas Lukošius sakė, jog puskilometriu nuo jo namų esančios jėgainės kelia ne tik šaižų triukšmą ir akims nemalonų šešėliavimą.

Prieš 17 metų iš Klaipėdos į žmonos tėviškę atsikraustęs Rimantas Lukošius sakė, jog kažkada jis labai džiaugėsi miesto šurmulį iškeitęs į kaimo ramybę: „Čia buvo labai gerai ligi tol, kol pradėjo statyti vėjo jėgaines. Dabar jų jau yra šešios. Jėgainės drumsčia aplinkinių žmonių ramybę. Kai pučia pajūrio vėjai, jėgainės stipriai ūžia. Net tada, kai vėjas pažeme nurimsta, viršuje jis lieka, ir malūnų sparnai kelia triukšmą. Kai saulė šviečia, ypač per saulėlydį, švysčiojantys malūnų sparnai sukelia akinantį šešėliavimą“, - bėdas klojo kaimo pakraštyje, puskilometrio atstumu nuo jėgainių, gyvenantis R.Lukošius.

Vieta – vėjuota laukymė. Vyras tvirtino žinąs, jog Kveciuose ketinama statyti dar 4 jėgaines, bet jis kartu su kitais aplinkinių kaimų gyventojais kovojąs dėl to, kad jas statytų arčiau miško, o ne prie pat gyvenamųjų namų. Jėgainių kaimynystė muša ir žemės sklypų kainas.

R.Lukošius sakė, jog kveciškiai kovoja, kad per jų kaimą važinėtų tik savi gyventojai. „Anksčiau per kaimą trankydavosi sunkiasvorės mašinos – miškovežiai, sunkvežimiai, išdaužydavo mūsų kelią. Rūdaičiuose remontuoja tiltą – varo per mūsų kaimą. Stato jėgainę – nors maršrutas nurodytas per Kiauleikius, bet vairuotojai nepaiso nurodymų ir trumpina kelią per Kvecius. Ant mūsų kelio nėra skaldos: ant žvyro užpiltas tik plonas asfalto sluoksnis. Todėl ir saugome, kad jo nenuniokotų svetimi perėjūnai“, - teigė žmogus.

Iš senosios kartos žmonių R.Lukošius girdėjęs, jog prieškariu kaime buvusi troba prie trobos. Tik gaisras nunešęs žmonių turtą ir praretinęs kaimą. Kaimo senbuviai išmiršta, į jų vietas sugrįžta anūkai – auga kita kaimo karta, pamažėle statosi ir naujakuriai.

Atmena šiurpias vestuves

Kaimo senbuve vadinama Stasė Astrauskienė prisimena iš savo motinos girdėjusi įvairių, netgi šiurpių, istorijų apie Kvecių kaimą bei jo žmones.

Kveciškių kaimo senbuve vadinama 67-erių Stasė Astrauskienė sakė, jog čia yra gimusi ir augusi. Moteris iš savo vaikystės dar atmena ir kai kurias senąsias kaimo tradicijas. Motina Akvilina Liepienė ją mažą vesdavosi į vestuves. Motina nešdavosi savo valgių ryšulėlį ir kraudavo ant stalo aplink save: „bonkelę“, pačios keptą pyragą su spalvotais žirneliais, „babka“ vadinamą, sūrį, keptą vištą. Ar gerai, ar prastai atsinešei – pats ir viešėk. O kai jau užgerdavo, tuomet vestuvininkai visas vaišes į kupetą sustumdavo ir bendrai viešėdavo.

Ji teigė atmenanti ir tėvų pasakojimą apie šiurpias pokario vestuves, kaip „Bladis Mažionis iš jų kaimo ženijosi su Jadze Zubernyte. Atjojo kareiviai ant arklių pagerti ir paėsti. Vestuvininkai juos varė lauk. Tie ištiesė šautuvą, ir paukš - tiesiai į jaunikį. Jaunikis griuvo, o ant jo, į kraujo klaną – nuotaka su baltais rūbais“.

S.Astrauskienė sakė prisimenanti motiną pasakojant apie žydų naikinimą: „Atveždavo žydus – moteris ir vaikus – į beržynėlį. Vaikai klykdavo, jų motinos žydės maldaudavo moterų, kad paimtų vaikus. Šios bijodavo. Tik nunešdavo ir mesdavo per tvorą jiems duonos kepalėlius. Sargybiniai neleisdavo. Išgirsdavo po kurio laiko šūvių krušą. Žudė gi patys lietuviai. Kaimo žmonės juos net pažinojo. Dabar jie jau išmirę“.

Po karo, S.Astrauskienė sakė, Kvecių vienkiemius kėlė į Kretingsodį, liepė ir jų šeimai griauti namus. Bet jie neturėję pinigų kilnotis, taip juos ir palikę. Šiandien moteris džiaugiasi paveldėjusi tėvoniją. Dabar ji – jau našlė, vaikai užaugę. Šiandien moteris prižiūri kartu gyvenantį neįgalų savo sūnėną. Sūnus Steponas su šeima įsikūrė kaimynystėje.

Sodybą supa obelų sodas

Palmyros Astrauskienės kiemą puošia pačios suformuotas alpinariumas. Greta – mamos pagalbininkė, dukra Dainora.

Steponas Astrauskas su žmona aukštaite nuo Utenos Palmyra Kveciuose įsikūrė prieš 15 metų. Jų sodyba stebina žalia erdve su tvarkingai užsodintų žemaūgių obelų eilėmis ir iš ryškiaspalvių gėlių sudėliotu skoningu alpinariumu.

„Vyras pats mokėsi sodininkystės ir užveisė sodą. Domėjosi, kaip sodinti, genėti obelis. Dabar jau belikę apie 30 žemaūgių obelų. Jos – gležnos ir netinka mūsų klimatui, - kalbėjo P.Astrauskienė. – Dėl augalų ir medžių sodinimo bei aplinkos gražinimo sutampa mudviejų norai ir skoniai“.

Jauna moteris tvirtino, jog abu su vyru bandė ir ūkininkauti: žemę sėjo, gyvulius – kiaules, jaučius, karves, paukščius – augino, daržoves sodino. Tačiau patyrė tą patį, ką ir dauguma ūkininkų: ėmė iš vienur, kad užmokėtų kitur. Supirkimo kainos – žemos, o degalai, pašarai – vis brangsta.

Todėl ūkininkavimą abu iškeitė į valdiškus darbus. Steponas dar garsėja kaime ir kaip dainorius: abu su dukra Živile jiedu dainuoja Rūdaičių kapeloje.

Ar srūva pieno ir medaus upės?

Ūkininkas Kostas Milerius tvirtino, jog žemdirbiui šiandien taip lengvai pieno ir medaus upės neplaukiančios.

- Tikrai ne, nors šie metai – medingi ir pieningi: gėlynų gausu, žolė sultinga, - kalbėjo pieno ūkiu ir bitininkyste besiverčiantis ūkininkas Kostas Milerius. Pienas ir medus išmaitina ir jo šeimą: žmoną Almą ir 4 jų vaikus. Sūnus Egidijus Madride, Ispanijoje, studijuoja matematiką ir informatiką. Duktė Violeta Klaipėdos universitete baigė bibliotekininkystę, o mažosios - Loreta ir Almantė – dar moksleivės.

K.Milerius turi 43 bičių šeimas, laiko 16 melžiamų karvių ir porą jaučių. Pajamų vos užtenka šeimos reikmėms. Jau 25 metus gyvenąs Kveciuose, bet tik dabar atsirandanti galimybė paremontuoti seną medinį namą.

Kostas sakė nuo vaikystės esąs kaimo vaikis, priaugęs prie žemės. Todėl žemė, nepaisant laikmečių sunkumų, jį traukia. Kaimo žmogui niekada nebūna lengva. Turi technikos ar ne, rankų vis vien visur reikia - net šienaujant. Ar vasara, ar pavasaris – prie gyvulių turi būti nuolat.

K.Milerius mano, jog Kveciai ne tik dėl jėgainių yra ypatingas kaimas. Čia – susiformavusi patogi infrastruktūra: nedideli atstumai ir geri keliai, vedantys į Kretingą, Palangą bei Klaipėdą. „Jeigu pašonėje nebūtų vėjo jėgainių, Kveciuose galima būtų vystyti pelningą kaimo turizmo verslą“, - samprotavo vyras.

Į Kvecius grįžo iš Kazachstano

Daugiau kaip tris dešimtmečius pragyvenęs Kazachstane, Adolfas Venskus sugrįžo į Kvecius - savo tėviškę.

Kveciai – ir 67-erių Adolfo Venskaus tėviškė. Tačiau vyras į ją grįžo tik perkopęs savo 50-metį. Mat, didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido Kazachstane. Ten buvo sukūręs šeimą.

„Būdamas jaunas vaikūzas, pabėgau traukiniu į Rusiją. Atsidūriau „celinoj“, Kazachstano stepėse. Ten dirbau traktorininku, vairuotoju. Vedžiau Kazachijos vokietę. Gimė keturi vaikai: vienas sūnus mirė, kiti trys vaikai yra skirtingų tautybių: rusas Paulius, vokietis Algis ir kazachė Marytė. Žmona liko gyventi Kazachstane, o vaikai išsibarstė po pasaulį – nuo Pietų Sachalino iki Vokietijos“, - kalbėjo vienas į Lietuvą sugrįžęs A.Venskus. Su žmona ir vaikais ryšio jis sakė nebepalaikąs, tačiau atgautos tėvų žemės gabalo „neparceliuojąs“ – vaikams pravers.

Sugrįžti į tėviškę, vyras tvirtino, jį traukė gimtųjų namų nostalgija, sava žemė. Kazachstane, anot jo, vyrauja feodalizmas. Pusdykumėse auginamos avys. Tai – pagrindinis verslas ir pinigų šaltinis. Apie žmones ten sakoma: baltas laukas ir juodas laukas. Suprask, tai - feodalai ir kumečiai, nuo avių baltuojantis laukas ir juoduojančios pusdykumės.

Tarp kaimų ten tvyro plynės ir stepės. Kaimas nuo kaimo ten nutolę 40-50 km, kai miestus Lietuvoje, tarkim, Palangą ir Kretingą, teskiria vos 12 kilometrų.

Tačiau Lietuvoje ženklių pokyčių kaime vyras teigė nepastebįs: „Visi stambūs ūkininkai – buvę kolūkių pirmininkai. Sovietinė technika suplaukė į jų rankas. Anksčiau kaime karaliavo pirmininkai, dabar – ūkininkai“.

Kam – dviratis, kam – grybai

Didžiausia Roko Griciaus (dešinėje) ir jo pusbrolio Vakario vasaros pramoga – važinėtis po kaimą dviračiais: „Nėra mašinų, gali „raliuoti“ pirmyn ir atgal“, - tvirtino berniukas.

Kvecių panorama – labai įvairi, tačiau senų statinių yra daugiau. Medinės apkrypusios trobos galais išsidėsčiusios į senąjį gatvinį kaimą.

Viename tokių kiemų sutiktos pensinio amžiaus moterys – Genutė Šidlauskienė ir Angelina Kontrimaitė – sakė, jog kaime jos jaučiasi tarsi žuvys vandeny. „Nuvažiuoju pas brolį į Kretingos daugiabutį – pasijaučiu lyg lagery. Kaip maunu vėl atgal į savo kaimą. Čia – vienas malonumas: tuoj prasidės uogos, grybai“, - kaimo gyvenimo pranašumus porino Angelina.

Moterys sakė ateinančios viena pas kitą pasižmonėti, pasišnekučiuoti. Tąkart Genutė aplankiusi Angeliną: atėjusi paskanauti jos daržo agrastų.

Devynerių Rokas Gricius gyvena kitokiais malonumais: „Per vasarą žaidžiu kompiuteriu, bet labiausiai mėgstu važinėtis dviračiu. Nuvažiuoju pas draugus. Jų turiu du: vienam - dvylika, kitam – septyniolika. Kartu varom maudytis į prūdą“. Rokas dar sakė su tėčiu mėgstąs grybauti. Per mokslo metus jis važinėja į mokyklą „Pasaka“.

Berniukas prisipažino, jog jam labiau norėtųsi gyventi mieste, o ne kaime: „Ten – arčiau mokykla, be to – daugiau didelių parduotuvių“.

• Rašyti komentarą (4)