Mokytoja Justina Vaičikauskienė ne tik išugdė gausų būrį jaunuolių, bet ir įskiepijo jiems meilę savo kraštui, šaliai, kultūrai bei identitetui.

Rugsėjo pirmosios išvakarėse Darbėnų bibliotekoje įvyko popietė – projekto „Meilė istorijai jungia kartas“ renginys, skirtas ne vieną dešimtmetį šiam kraštui ir profesijai atidavusiai mokytojai Justinai Bubelytei Vaičikauskienei, kuri išugdė ne tik gausų būrį jaunuolių, bet ir įskiepijo jiems meilę savo kraštui, šaliai, kultūrai bei identitetui.

Justina Vaičikauskienė labai aktyviai dalyvavo visuomeniname gyvenime, prisidėjo prie įvairių projektų, dalyvaudavo įvairiuose valstybės dienų minėjimuose, puoselėjo baltų, lietuvių ir žemaičių kalbas, tarmes, aktyviai dalyvavo bendruomenės, bibliotekos gyvenime kartu su savo mokiniais ir krašto kūrėjais. Iki šiol yra aktyvi mokytojų senjorų klubo „Šviesa“ dalyvė.

„Kiekvienas žmogus gimsta ir iš savo tėvų gauna dovaną – gyvenimo „uzbonėlį“, į kurį deda savo kasdienybės džiaugsmus, skausmus, netektis, ašaras, juokus, viltis, lūkesčius ir viską, kas tam žmogui priklauso. Pripildyti šį „uzboną“ padeda laikas. Kaskart paėmus kokią dalelę, nuspalvinus spalvomis, mes prisiminimais sugrįžtame į tą akimirką, kurios ilgimės“, – savo pasakojimą pradėjo ilgametė Darbėnų mokyklos mokytoja Justina Vaičikauskienė, nuotraukomis ir šiuolaikinėmis technologijomis visus susirinkusiuosius pakvietusi į gyvenimo laiko šukių paieškų ekspediciją. Vedžiodama savo vaikystės, jaunystės ir brandos takais mokytoja mažais žingsniais ir poetiška kalba pristatė jos sielai brangiausias vietas ir gražiausias akimirkas mokantis, studijuojant, dirbant ir auginant jaunąją kartą. Ne vieną stebino fenomenali projekto herojės atmintis, kai ji be jokių užrašų vardijo visas tiek jos mokinių, tiek mokytojų, kolegų pavardes, prisimindama įvairias situacijas, įvykius ar netikėtus nutikimus.

Pradėjusi dirbti Kašučių aštuonmetėje mokykloje su pradinukais, trečiokais ir ketvirtokais, mokytoja prisiminė vieną smagų nutikimą, kai, davusi visiems vaikams užduotį spręsti matematinius uždavinius, prie lentos pasikvietė absoliutų pirmūną, kuris tuos pačius uždavinius sprendė lentoje: „Anksčiau nebuvo tokios nusirašinėjimo mados, visi vaikai buvo skrupulingi, savarankiški, kiekvienas dirbo savo darbą, į kitus nesižvalgė. Tik žiūriu, tas mano pirmūnas, spręsdamas lentoje, daro vieną klaidą po kitos. „Vytuk, sakau, kas čia dabar, kodėl tiek daug klaidų?“ – klausiu. O jis sako: „Ogi kad Anė nenusirašytų.“ Mat klasėje buvo silpnai matanti mergelė, kuriai mokslai sunkiau sekėsi“, – nuoširdžiai pasakojo mokytoja, prisimindama ir kitus mokyklos mokinius.

Įstojusi į Valstybinį Vilniaus pedagoginį institutą neakivaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbos, J. Vaičikauskienė vis dar dirbo Kašučių aštuonmetėje, kol netikėtai gavo pasiūlymą ateiti į Darbėnų mokyklą dirbti lietuvių kalbos mokytoja: „Galvoju, surizikuosiu. Darbėnuose turėjau jau nemažai pažįstamų – su kuo į metodinius susirinkimus, su kuo kartu į Dainų šventę važiuodavome, tad atvykau ne tik dirbti, bet gavau ir auklėtinius, su kuriais kartu pėda į pėdą ėjom aštuonerius metus ir džiaugsme, ir skausme. Pirmieji auklėtiniai buvo labai smalsūs, prisigalvodavo visokiausių „monų“, dalyvaudavome renginiuose, konkursuose, o Naujametinėse šventėse be išlygų imdavom pirmas vietas ir gaudavom tortą“, – burnoje tirpstančiais prisiminimais dalinosi mokytoja Justina, pajuokaudama, kad visus aštuonerius metus kartu su auklėtiniais buvo „tortaėdžiai“. Šioje mokykloje mokytoja išugdė ne vieną auklėtinių laidą, o vėliau, perėjusi dirbti su pradinukais, su pradinių klasių vaikais Darbėnų mokykloje dirbo iki 2018-ųjų metų.

Susitikimo metu mokytoja ne sykį „šposijo“, pokštavo, užduodama klausytojams įvairiausių klausimų, mįslių ir netgi kartu su auditorija sugiedojo Prano Genio sukurtą himną Žemaitijai.

Su auklėtiniais ryšį palaikanti mokytoja pamena, kas iš kurios laidos, iš kurios klasės, kur gyvena, dirba, kaip kuriam sekasi. Su vienais susiskambina ar susirašo žinutėmis, su kitais, atvykusi į svečius ar į renginius, susitinka Darbėnuose. Šiuo metu mokytoja gyvena Kaune, Žaliakalnyje. Kaip pasakojo, ten gyvena visai nenuobodų gyvenimą, daug bendrauja su žmonėmis, vadovauja senjorų klubui „Šviesa“, tebėra didelė žemaičių kultūros nešėja ir patriotė.

• Rašyti komentarą (0)