|
|
|
Mažos bendruomenės žavesys – stipriausias vietos poveikis
Šią savaitę Jokūbave, prezidento Aleksandro Stulginskio parke, buvusios Prezidento dvaro sodybos dalyje, įsisiūbavęs pleneras „Metų laikai A. Stulginskio dvare 2024“ artėja prie finišo. Per plenerą sukurti darbai, kaip meninės kultūros bei menininkų saviraiškos ženklai, liks parke šiandienos ir ateities kartoms, suvienydami skirtingų požiūrių, amžiaus ir socialinių sluoksnių bendruomenę. Keturi metų laikai – kolonose Plenero tema „Metų laikai A. Stulginskio dvare 2024“ į Jokūbavą sutraukė dailininkus, fotomenininkus, tautodailininkus, skulptorius. Šioje aplinkoje, menininkams darbuojantis prie savo kūrinių, nebuvo pamiršta ir vietos bendruomenė. Dieną visi norintieji galėjo stebėti meno žmonių veiklas, darbus, dalintis mintimis, įspūdžiais, o vakarais – po atviru dangumi stebėti spektaklį, tapyti ant šilko, pinti juostas, žaisti žaidimus ar klausytis muzikos. Vienas projekto organizatorių Antanas Sungaila džiaugėsi prie šio plenero prisijungus menininkus ne tik iš Kretingos ar Klaipėdos regiono, bet ir iš Šiaulių, Radviliškio, Druskininkų. Visiškai neplanuotai šiame plenere atsidūręs Mindaugas Jonuškevičius galimybę sudalyvauti priėmė kaip ženklą iš aukščiau. Iš Kurmaičių kilęs, su medžiu nuo vaikystės dirbantis jaunas vyras, atsitiktinai pakviestas staliaus darbais prisidėti prie sudėtingos konstrukcijos tiltelio suformavimo, taip įsitraukė, kad visą savo laisvą savaitę paskyrė šiam projektui užbaigti: „Kažkada esu kažką panašaus daręs, jungęs tokias konstrukcijas, turėjau patirties, tad mane ir pakvietė šiems darbams“, – paatviravo M. Jonuškevičius. Kartu su Mindaugu prie tiltelio darbavosi ir kretingiškis tautodailininkas Raimundas Puškorius, kuriam teko meniški medžio darbai – skaptavimas, drožinėjimas: „ Norėtųsi, kad darbas eitų greičiau, bet medis yra medis, pasitaiko ir nelabai kokybiško. Norisi, kad plenero uždarymo proga bent jau tiltelio vaizdas, pagrindas būtų, kad keturios kolonos, simbolizuojančios metų laikus, jau stovėtų“, – ūpo neprarado R. Puškorius, pridūręs, kad metų laikų simbolikai skirtos kūrybinės mintys jau sukasi galvoje. Jokūbavo įkūrėjui Jokūbui Ignotui Nagurskiui atminti ąžuolinį suoliuką skaptuojantis medžio drožėjas Tadas Šorys atloše rūpestingai kaldamas Nagurskių šeimos herbą atviravo, kad pirmame plenere jam teko garbė iš medžio padaryti užrašą, skirtą A. Stulginskio parkui. Vienintelė mintis, dirbant su medžiu, anot T. Šorio, gerai ir kokybiškai viską padaryti.
Saugoti tai, kas dar yra išlikę Dailininkų grupės vadovui šiauliečiui Voldemarui Barakauskui tai antrasis pleneras Jokūbave: „Tokie plenerai menininkui suteikia medžiagos domėtis, neišvengiamai mes prisimename istoriją ir rinkdami po trupinį, po gabalėlį viską sudėliojame į bendrą mozaiką. Čia susitinkame dailininkus, menininkus, fotografus, renginio organizatorius, bendruomenę, ir viskas taip nuostabiai dera tarpusavyje. Kiekvienas atėjęs apžiūri darbus, juos vertina pagal savo supratimą, suvokimą, išprusimą.“ Pirmą sykį Jokūbavo plenere dalyvaujantis Arvydas Masiulis, kaip ir Voldemaras, – šiaulietis. Tapyti pradėjęs vaikystėje, tobulėjęs mokykloje, vėliau universitete, Jokūbave jaučia ramybę ir tapydamas ilsisi. Nutapęs sudegusio dvaro liekanų fragmentą, ant tvoros patupdęs katiną, o ant stogo įkurdinęs gandrų porelę, Arvydas šiam pastatui įkvėpė gyvybės: „Man tas sudegęs ir apgriuvęs namas labai gražus. Nuostabiai čia jaučiuosi, visas kolektyvas labai draugiškas, bendruomenė mus priima puikiai, daug bendraujame, keičiamės idėjomis, susipažįstame su vieni kitų kūryba.“ Dailininkai Genutė ir Virginijus Sutkai į plenerą atvyko iš Druskininkų: „Esame sužavėti rūpesčio ir idėjos atgaivinti istorinę kultūros dvasią. Be galo žavi tas didelis istorinis kontekstas, kurį norėtųsi plėtoti ir skatinti atkreipti dėmesį bei saugoti tai, kas dar yra išlikę. Stebina renginių gausa, bendruomeniškumas“, – sakė Genutė, pritardama savo vyrui Virginijui, kuris į plenerą atvyko ieškodamas to, ką galėtų šioje vietoje įamžinti. Gamta, architektūra, mažos kaimo bendruomenės žavesys – tai, pasak V. Sutkaus, stipriausias šios vietovės poveikis, kuris galėtų tapti pavyzdžiu didesniems miesteliams ar netgi didmiesčiams. Radviliškiečiui tapytojui Ramūnui Dagiui šis pleneras, atvėręs dalį Lietuvos istorijos ir suvirpinęs sielą naujiems kūrybos planams, kuriuos tiesiogiai įkvėpė Minija, yra pirmasis Jokūbave: „Mano darbai dar nebaigti, bet juose jau matomas tekėjimas, upės tėkmė, brūzgynai. Kiekviena vietovė turi savo pranašumų, smagu matyti aktyvią bendruomenę“, – kalbėjo R. Dagys.
Šių veidų nesivaiko žiniasklaida Intensyviai šiame plenere savo fotoaparatais caksėjo Klaipėdos fotografų klubo „Fotokalvė“ nariai, Jokūbave pamėginę įamžinti įvairių šeimų kartas, paprastus žmones, senelius, tėvus, vaikus savo namų aplinkoje, dirbančius ūkio darbus ar bendraujančius tarpusavyje: „Eksponuojamos nuotraukos – momentinių fotosesijų, kurių metu stengtasi dokumentiškai užfiksuoti žmones tokioje aplinkoje, kuri atspindi jų veiklą, darbus, gyvenimą, rezultatas. Nereikia jose ieškoti tobulumo, aukštojo meno ar žvalgytis gerai pažįstamų veidų – jų tikrai nesivaiko žiniasklaida. Tai – šviesūs savos bendruomenės veidai, kurių šypsenose, raukšlelėse, žvilgsniuose įsirėžę kasdieniai kaimo rūpesčiai, vargai, džiaugsmai, viltys, svajos. Vienų – paprasti, bet nuoširdūs norai, kad artimas būtų laimingas, kitų – pamąstymai, kaip sekasi į gyvenimą išleistiems mokiniams, trečių svajos sukurti kažką tokio, kas teiktų malonumo visiems šalia esantiems. Svajos ir konkretūs darbai, palikę ne vieną vagelę veide,“ – pristatydama fotografijų parodą „Jokūbaviškių portretai“, sakė Klaipėdoje gyvenanti fotomenininkė Jūratė Čiakienė.
|
|
