Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas
 
Šiam lietuviui savanoriui buvo amputuota skeveldros sudarkyta koja.

„Sveikas. Patekom Pokrovske į apšaudymą, visi gyvi, tik aš praradau koją, iki, nebegaliu kalbėti, seselė liepia atiduoti telefoną“. Tokį sakinį telefono ragelyje išgirdęs apmiriau ir puoliau skambinti kitiems keturiems lietuviams savanoriams, su kuriais dieną anksčiau mačiausi Charkive.

Nervinausi, nes jų telefonai tylėjo. Po kiek laiko visgi vienam pavyko prisiskambinti. Šis paprašė apie juos ištikusį įvykį informacijos neviešinti nei socialiniuose tinkluose, nei žiniasklaidai, nes tai esą gali pakenkti artimųjų sveikatai. Tuo pačiu patvirtino, kad vienam jų skubiai buvo operuojama koja, antram skeveldra nesunkiai sužeidė delną, kiti yra apsvaigę bei apkurtę nuo sprogimo, nesijaučia gerai. „Mirties šmėkla aplenkė mane, praėjus vos trims dienoms nuo gimtadienio, o taip jau sutapo, kad paskutinius tris gimtadienius sutikau Ukrainoje“, – pasakė vienas iš penkių lietuvių savanorių, gulinčių Dnipro ligoninėje.

Rusams apšaudžius Pokrovsko miestą Donecko regione, žuvo penki civiliai, o tarp jų iš 60 sužeistųjų buvo penki mūsų tautiečiai. Nelaimę atnešė dvi galingos „Iskander“ raketos. 

Per antrą sprogimą nukentėjo vien lietuviai, tuo metu nuošalioje vietoje iškrovę vaistus bei kitus daiktus, atvežtus kariškiams. Pirmas sprogimas įvyko pusvalandžiu anksčiau ir arčiau gyvenamų namų, todėl pasėjo daugybę aukų.

„Iš mūsų nieko nebūtų likę, jei ne mūrinė siena, už kurios bomba ir sprogo. Kai išgirdome siaubingą griausmą, akimirksniu visi kritome ant žemės, nuo krūmų šakų susibraižydami veidus ir rankas. Ausyse spengė, jaučiausi apkurtęs, aplink tiršti juodi dūmai. Apsigraibiau savo kūną – sveikas, tik ant rankos keli kraujo lašeliai. Ėmėme šaukti vienas kito vardus, visi atsiliepė, o kai išgirdome balsą „koja, mano koja“ supuolėm gelbėti jį“, – tęsė pasakojimą bičiulis.

Jam skeveldra pataikė į delną, tačiau laimingai – nepažeidė sausgyslių ir po operacijos veiks kaip veikusi. Kitam bendram bičiuliui užtat nepasisekė – skeveldra taip sužalojo koją, jog ją teko amputuoti. 

Turniketą skubiai uždėjo draugai lietuviai: jie aplaužyta, sulankstyta, be langų, tačiau veikiančia mašina jį nugabeno į ligoninę, ten ir buvo atlikta amputacija. Visiems tuo pačiu buvo atlikti rentgeno tyrimai, kurie paliudijo, kad į plaučius pateko kenksmingų parako dulkių. Be to, visiems buvo nustatyta ir nedidelio laipsnio kontūzija, todėl kariniu  šarvuotu automobiliu lietuvius buvo nutarta pervežti į saugesnę ir geresnę ligoninę Dnipre.

Dieną prieš tragediją su visu penketu trumpam buvom susitikę Charkive, kur jie perdavė „Lietuvos radijo“ man įduotus šalmą, neperšaunamą liemenę, vaistinėlę bei kitas apsaugos priemones. Šnekučiavomės labai trumpai, nes jų laukė tolimas kelias Donecko link.

 

Šiam vaikinui pasisekė, stiklo šukės akies nepažeidė.

Su dviem penketuko nariais mačiausi pirmą sykį, nors telefonu buvome kalbėję ne kartą. Su kojos netekusiu pusamžiu vyriškiu susipažinau Charkive prieš pusantro mėnesio, kai išvien su savanoriais kariams atvežė paramą. Vieną pažinojau gan neblogai, nes keletą kartų drauge vykome rengti reportažus iš kaimų, į kuriuos atlėkė gausias mirtis pasėjusios bombos. Abu buvome ypač sukrėsti vienoje gyvenvietėje, kurioje „Iskander“ bomba užmušė pusšimtį žmonių –niekuo su karu nesusijusių civilių.

Tada su juo bei dar dviem lietuviais apsilankėme vienoje pafrontės gyvenvietėje, kurios vadovai pasidalijo idėja įrengti specialias slaptas patalpas, kurioje poilsiui iš fronto atvykę kovotojai galėtų išsimaudyti bei išsiskalbti rūbus. Ši idėja labai patiko koją praradusiam vyriškiui, kuris apsiėmė Lietuvoje surinkti lėšų penkioms skalbimo mašinoms, po to su juo kas kelias dienas susiskambindavome.

delną sužeistą savanorį, su kuriuo ne kartą drauge vykome aprašyti rusų niekšybes įvairiose vietovėse. Sugijus rankai, šis pažadėjo vėl atvykti, o paramą ukrainiečiams toliau vežti yra pasiryžę ir kiti ligoninėn patekę lietuviai.

„Nemanyk, kad koją praradęs aš čionai nebevyksiu. Kai sugis ir susigyvensiu su protezu, vėl sėsiu į mašiną ir lėksiu pas karius. Juk žinai mano šeimos istoriją – po to, ką iš sovietų karių teko patirti Antrojo pasaulinio karo metu, o ir pokariu, visada jaučiau Maskvai neapykantą. Kai rusai 2022-aisiais ėmė veržtis Kijevo link, supratau, kad atėjo laikas veikti. Tapau vieno pabėgėlių centro aktyvistu, vėliau ėmiau rinkti paramą, o dar vėliau pats ėmiau ją vežti“, – taip Dnipro ligoninėje kalbėjo sužeistasis.

Keturi tautiečiai Donecke buvo paguldyti į vieną palatą, jiems buvo statomos lašinės, leidžiami vaistai. Po kelių dienų jų būsena pagerėjo, buvo leista išeiti į lauką, todėl lietuviai atsisakė siūlymo pasilikti dar dviem savaitėms ir susiruošė kariškių sutaisytomis dviem mašinomis grįžti į tėvynę.

 

Šiai moteriai skeveldra pataikė į koją, medikai tvarsto ją. 

Su kojos netekusiu bičiuliu pirmą dieną bendrauti pavyko labai neilgai, nes vyriškiui nuolat buvo leidžiami skausmą malšinantys ir raminantys vaistai, tad, trumpai prabudęs, po keliolikos minučių vėl imdavo snūduriuoti. Nupirktų ir atneštų abrikosų, kurie čia ypatingai sultingi ir skanūs, sužeistasis atsisakė, pasakęs, kad šiomis dienomis neturi apetito.

Vyriškis, kaip ir kiti keturi čia gulintys tautiečiai, prašė nepasakoti įvykio smulkmenų ir neatskleisti pavardžių tol, kol negrįš į tėvynę. Savo partnerei užtat sakė paskambinęs ir pranešęs, prašęs nepergyventi. Pranešė ir broliui, tačiau šio prašė nieko neprasitarti ir nuo žinių apie jį ištikusią nelaimę saugoti senyvą bei ligotą mamą.

Bičiuliui užmigus suspausta širdimi žvelgiau ir į kitus tris gulinčius ligonius. Šalia lietuvio esantis vyras irgi nebeturėjo vienos kojos, nors ji buvo nupjauta žemiau kelio, o mūsiškiui teko amputuoti didesnę kojos dalį. Priešais gulintis kitas karys, užsienietis, turėjo visas sveikas galūnes, tačiau jam skeveldros perskrodė sėdmenis. Trečio kario būsena buvo pati sunkiausia – jisai buvo tiek apibintuotas, kad nesimatė nei akių, nei burnos.

Paklausta seselė paaiškino, jog šis karys, medikų sprendimu, vaistų pagalba buvo įvestas į dirbtinės komos būseną tam, kad organizmas po sunkių sužeidimų ir operacijų pailsėtų. Koridoriumi praeidamas kitose palatose mačiau, kad vieni ligoniai jau apgiję ir linksmesni šnekučiuojasi, o kitų būsena yra labai rimta.

Skyriaus vedėjas Anatolijus Galuščakas pasakė negalįs komentuoti lietuvio būklės, nes ligoninės vadovybė draudžia teikti informaciją. Tačiau neoficialiai atsisveikindamas tarė: „Jis pas mus buvo atvežtas po amputacijos, atliktos Pokrovske. Operacija atlikta gerai, jokių komplikacijų nėra, gyja gerai, nepergyvenkit“.

Kojos netekęs bičiulis buvo pervežtas į ligoninę Kijeve, iš kur jį ketina parsigabenti Lietuvos medikai. 

Pažadą neteikti žiniasklaidai jokios skubios informacijos tęsėjau, nors kiti žurnalistai nukentėjusių prašymą ignoravo. Socialiniuose tinkluose ir ypač – uždarose diskusijų grupėse buvo paviešintos ir nukentėjusių asmenų pavardės, kilo diskusijos, ar ne per daug savanoriai rizikavo vykdami į Pokrovską, mat šia fronto kryptimi rusai puola bene aršiausiai.

Nukentėjusieji teigė, kad visus savo veiksmus derino su vietos kariškiais, ir į Pokrovską vyko gavę informaciją, kad yra saugu, tačiau tuo pačiu priminė, jog kare gali atsitikti bet kas. Penketukas teigia ir toliau ketinantis vykti į Ukrainą, o apie visas įvykio detales savanoriai žada papasakoti grįžę į Lietuvą.

Tomis dienomis Charkive labai pasisekė ir kitiems trims lietuviams savanoriams. Jie apsigyveno viešbutyje, šalia kurio perėjoje sprogusi bomba užmušė praeivį bei jauną merginą troleibuso stotelėje, sužeidė 42 civilius. Lietuviai kaip tik tuo metu buvo suplanavę susitikimą prie viešbučio, tačiau užsilaikė pas tautietį karį pafrontėje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas