Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Klaipėdos regione pasirodė netikrų pinigų: ar sugebėtumėte juos atskirti?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
 
Lūgnalių ir aplinkinių kaimų XX a. 2 deš. situacija. Ištrauka iš Vokietijos kariuomenės naudoto Telšių apylinkių topografinio žemėlapio. 1941–1944 m.

Lūgnalių ir aplinkinių kaimų planas po Lietuvos žemės reformos. Ištrauka iš Lietuvos kariuomenės generalinio štabo parengto Plungės–Kartenos apylinkių topografinio žemėlapio. Apie 1939 m.

Kartenos seniūnijos pakraštyje, ties riba su Žalgirio ir Kulių seniūnijomis, tarp dviejų aukštapelkių – uždurpėjusio Balsiškių Tyro ir Reiskių Tyro pelkės, plyti Lūgnalių kaimo žemės, apimančios 304,24 ha plotą. Dar prieš šimtmetį čia aktyviai šurmuliavo gyvenimas, o šiandien rymo tušti dirvonai ir ošia miškai.

Prie Balsiškių Tyro stūksanti Lūgnalių Pilalė ir šalia jos aptiktas baltiškas akmeninis kirvis keturkampe pentimi mena, kad pirmieji žmonės čia pasirodė dar II–I tūkst. prieš Kristų. Tai buvo senovės medžiotojai ir žvejai, įsikūrę pelkių apsuptoje moreninėje kalvoje, kuri jų bendruomenę saugojo nuo neprašytų svečių ir užpuolikų. Įsigalint žemdirbystei, miškinga ir pelkėta vietovė buvusi negyvenama. Tačiau daugėjant žemdirbių šeimų ir plečiantis dirbamos žemės plotams, naujakuriai ėmėsi įdirbti naujus plėšininius plotus. Tokiu būdu Kartenos dvaro žemių pakraštyje tarp Anužių ir Budrių kaimų, prie svarbaus tuometinio prekybos kelio, jungusio Kulius su Kartena ir Kretinga, XVII a. pab.–XVIII a. I pusėje atsirado Bumbulių, Drungilų ir Lūgnalių nausėdijos.

Lūgnalių nausėdijai vardą davė lūgnės – daugiamečiai šakniastiebiai vandens augalai, kurie savo geltonais žiedais nedidelėmis grupėmis nuklodavo aplinkui tyvuliavusias pelkes ir vandens užliejamas žemumas. Iš pradžių nausėdija priklausė Kartenos dvaro Gudų vaitijai ir kartu su šalia esančiais Bumbuliais sudarė vieną suolininkiją. Jos suolininkas 1813 m. buvo Pranciškus Urbonas, su žmona Ona gyvenęs Lūgnaliuose. Be Urbonų, 1804–1834 m. minimi naujagimius Kartenos bažnyčioje krikštiję Juozapas ir Marijona Paulikai, Juozapas ir Magdalena Šlimai, Vincentas ir Ona Baitavičiai, Juozapas ir Magdalena Tilvikai, Viktorinas ir Marijona Meškauskai, Jurgis ir Kotryna Tilvikai, Jokūbas ir Antanina Tilvikai, Pilypas ir Viktorija Tilvikai, Jonas ir Marijona Paulikai.

 

Lūgnalių palivarko savininkai Ignotas ir Kotryna Lubiai. Nežinomas fotografas. XX a. 3 deš.

Nuotrauka iš Angelinos Onos Lubytės-Sungailienės asmeninio archyvo, publikuota leidinyje „Kretingos krašto praeities vaizdai“ (Klaipėda, 2019, p. 508).

Prie Viktorino Meškausko pavardės metrikose yra prirašyta lotyniška frazė Generosus Dominus (Kilmingasis ponas) arba jos santrumpa G. D., bylojanti apie asmens bajorišką kilmę. Jį buvus kilmingą įrodo ir 1807 m. vasario 2 d. Kartenoje vykusios prašmatnios sūnaus Ignoto Pranciškaus krikštynos, kuriose krištatėviai buvo aukšto rango didikai: Telšių apskrities rotmistras, Magnificus Dominus (Šlovingasis ponas) Pranciškus Kuplauskas ir Kartenos dvaro paveldėtoja, Magnifica Generosa Domina (Šlovingoji didingoji ponia) Joana Nagurskytė. Panašu, kad bajoriškų aspiracijų turėjo ir Jonas Tilvikas, kurio pavardė dukters Barboros 1807 m. spalio 6 d. krikšto metrikoje sulenkinta ir užrašyta Tilwykowicz (Tilvikavičius). Reikia manyti, kad iš smulkiųjų bajorų buvo kilęs ir suolininkas Pranciškus Urbonas, metrikose vadinamas Urbonavičiumi.

XIX a. I pusėje Lūgnaliuose buvo 4 prievolininkų sodybos, kurių nuomininkai Kartenos dvarui mokėjo žemės rentos mokestį – činšą, taip pat atliko įvairias prievoles. 1845 m. Kartenos parapijos tikinčiųjų sąraše surašyti kaime gyvenę 45 katalikai: 22 vyrai ir 23 moterys.

Plėsdamas palivarkinę žemėvaldą, Kartenos grafas Pranciškus Pliateris XIX a. viduryje Lūgnaliuose įsteigė palivarką. Žemės nuomininkai buvo iškeldinti į Kupšius ir kitus kaimus, o aukščiausioje pakilumoje netoli Budrių, Kalniškių ir Reiskių (Kulių) kelių kryžkelės pastatyta palivarko sodyba. Palivarko ponų namas buvo medinis, vienaukštis, stačiakampio plano, dviejų galų, su kaminu ties viduriu ir pusvalminiu stogu. Nuo valstietiškų trobų jis skyrėsi tuo, kad buvo didesnis. Namą supo net septyni tvartai, vadinami abarėmis, gyvuliams laikyti, didelė klėtis grūdams saugoti, kluonas ir trejetas namų samdiniams apgyvendinti. Į šiaurę nuo sodybos, Lūžinės vietovėje, kurioje iki baudžiavos panaikinimo ūkininkavo Lūža, grafo iškeldintas į Kupšius, stovėjo palivarko spirito varykla (bravoras). Šalia jos buvusi iškasta didžiulė kūdra, vadinama Bravariniu prūdu. Lūžinėje rusai XIX a. II pusėje pastatė trianguliacijos bokštą, vietinių vadinamą Dybu. Į šiaurės rytus nuo palivarko sodybos plytėjo ganyklos ir šienaujamos pievos, o į vakarus ir pietvakarius – miškai. Pietrytiniame žemių pakraštyje, netoli Blidakių, stovėjo valstiečių vienkiemis, vadintas Lūgnalių užusieniu.

XIX a. III ketvirtyje Lūgnaliuose gyveno valstiečiai Stasys Lubys, Pranciškus Rojus, Stanislovas Šlimas, Jurgis Žalimas, Kazimieras Daugintis, Ignotas Norvilas su šeimomis. Viena iš šių šeimų nuomojo palivarką, kita šeimininkavo užusienyje, o likusios tarnavo samdiniais palivarke.

Po baudžiavos panaikinimo reformos grafui Adomui Pliateriui ėmus pardavinėti atokiau nuo Kartenos dvaro esančias žemes, palivarką nupirko valstiečių Lubių šeima, o paribyje su Anužiais buvusias Pyplines – šio kaimo valstietis Kazimieras Vosylius. Tiesa, tarp Lubių šeimos ir grafų Pliaterių kilo ginčas dėl bendro naudojimo žemių nuosavybės. Po bylinėjimosi apie 50 ha Rėtpelkėmis vadinamų balotų ganyklų ir miško liko grafams, o apie 3 ha pievų atiteko Lubių šeimai.

 

Ferdinandas Lubys (1894–1974) iš Lūgnalių dvaro. Nežinomas fotografas. XX a. 3 deš. II p.

Nuotrauka iš Angelinos Onos Lubytės-Sungailienės asmeninio archyvo, publikuota leidinyje „Kretingos krašto praeities vaizdai“ (Klaipėda, 2019, p. 508).

Palivarką valdęs Ignotas Lubys 1887 m. vedė stambaus Salantų parapijos Imbarės ūkininko Jurgio Sragio dukterį Kotryną Sragytę, kurios broliai kunigas Feliksas Jurgis Sragys ir ūkininkas visuomenininkas Marcijonas-Marcelis Sragis garsėjo kaip knygnešiai ir lietuvybės puoselėtojai.

1892–1903 m. Lūgnaliuose gimė 13 kūdikių. Ignotas ir Kotryna Lubiai susilaukė 4 sūnų – Edvardo, Ignoto, Felikso ir Viktoro, prie kurių būrio vėliau prisijungė dar Ferdinandas ir Antanas. Ignotas ir Barbora Rojai per minimą laikotarpį pakrikštijo 3 naujagimius – Filomeną, Petronelę ir Joną, o po vieną kūdikį – Pilypas ir Marijona Tilvikai, Leopoldas ir Juozapas Kondrotai, Antanas ir Ona Baltuoniai, Juozapas ir Veronika Ušviai, Juozapas ir Konstancija Mačiulskiai bei Telšių miestiečių luomui priklausantys Antanas ir Marijona Kundrotai.

1902 m. Lūgnaliuose gyveno 8 žmonės, o 1923 m. buvo 4 ūkiai, kuriuose šeimininkavo ir triūsė 39 žmonės. Žemės buvusios labai pelkėtos, todėl 1933 m. buvo parengtas jų nusausinimo projektas, baigtas įgyvendinti 1937 m.

Tarpukariu Lūgnaliai neoficialiai buvo skirstomi į kaimą ir dvarą. Kaimas apėmė šiaurės rytinę ir rytinę dalį, o likusi žemė buvo priskiriama dvarui. Šiaurinėje dalyje driekėsi jau minėta Lūžinė, į pietus nuo kurios buvo Paliepio laukas. Į šiaurę nuo Lūžinės prie Tyro stūksojo jau minėta molinga kalva, vadinta Pilale. Jos pietinis galas pateko į Lūžinę, todėl ši dalis vadinta dar Lūžinės Pilale.

Šalia Lūžinės prie Tyro durpyno plytėjo šlapios, vandens užliejamos Patyralio pievos. Jas mėgo paukščiai, kurie gausiai čia suskrisdavo ir garsiai cypavo. Dėl to pievas imta vadinti Pyplinėmis. Tarp Pyplinių ir kelio driekėsi Lubio iš grafų Pliaterių prisiteista pieva, vietinių vadinama Sporniaja (rusiškai: ginčytina, ginčijama).

Rytinė Lūgnalių dalis vadinta Rėtpelkėmis. Pasakojama, kad seniau čia telkšojo pelkės ir augo miškas. Esą per sukilimą prieš Rusijos carų jungą iš Lenkijos atvykę sukilėliai pelkėse ketino pakarti tris pagautus rusams šnipinėjusius žydus. Myriop pasmerktuosius užtarusi pro šalį ėjusi rėčiu nešina Šypalienė. Jai pabandžius padėti jiems išsivaduoti, užpykę sukilėliai nutvėrė karti ir moterį, kuri ,užsidėjusi ant galvos rėtį, ėmusi verkti ir garsiai šaukti. Sargybiniui pranešus apie artėjančius rusų kariškius, sukilėliai pabėgo, o Šypalienė liko nepakarta ir žydus išgelbėjusi. Iš to džiaugsmo ji sušukusi: „Rėtelis moni ėšgelbėjo!“ Nuo to laiko vietovę imta vadinti Rėtpelkėmis. Grafams Pliateriams mišką iškirtus, žemę prieš Pirmąjį pasaulinį karą nupirko Lūgnaliuose įsikūręs iš emigracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose į gimtąjį kraštą parvykęs Pranciškus Mikalauskas.  

Lubių ir Sodžių šeimynos. Iš kairės į dešinę stovi Valerija Sodytė-Lubienė, jos vyras Ferdinandas Lubys, sesuo su vyru Valužiu ir vaikais, sėdi – tėvai Juozapas ir Viktorija Sodžiai.

Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Nuotrauka iš Angelinos Onos Lubytės-Sungailienės asmeninio archyvo, publikuota leidinyje „Kretingos krašto praeities vaizdai“ (Klaipėda, 2019, p. 508).

Tarp Rėtpelkių ir Tyrupio plytėjo Kartenalės laukas. Taip jis vadintas todėl, kad senieji gyventojai Tyrupį laikė Kartenalės aukštupiu. Šalia jo ir Rėtpelkių, paribyje su Blidakių kaimo Guiriške esanti vietovė vadinta Paguiriške. Rytinėje kaimo dalyje driekėsi Girinio dirva, o arčiau vidurio – Pakartinio pieva.

Į vakarus nuo palivarko sodybos buvo Tetulio apluokas. Šį žemės sklypą sau buvo pasilikęs senasis Lubys kaip išimtinę, atiduodamas palivarką sūnui. Vakariniame pakraštyje, prie Bumbulinės miško, buvo Pabumbuline (Pabumbuliniu) vadintas ariamas laukas, o pakilioje vietoje – Šlymo Darželio dirva.

Nuo kaimynystėje esančio Drungilų kaimo Lūgnalius skyrė Trumpelių pelkė. Be to, kaime telkšojo baliniais ajerais (tatarškomis) apaugusi kūdra, vadinta Tatarškiniu prūdu.

Kartenos ir Budrių bažnyčių santuokos metrikų knygose tarpukariu registruoti 6 kaimo gyventojai, sukūrę šeimas. Stasė Mikalauskaitė 1924 m. ištekėjo už Karklėnų žemdirbio Juozo Armalio, jos brolis Antanas Mikalauskas 1928 m. vedė Moniką Vaičekauskaitę iš Sakuočių, Kajetonas Rojus 1925 m. susituokė su Petronėle Dyburyte iš Martynaičių, Ferdinandas Lubys aukso žiedus 1929 m. sumainė su Valerija Sodyte iš gretimų Anužių, o Ferdinando brolis Viktoras Lubys 1934 m. susituokė su Stanislava Liaudinskyte. Trečiasis brolis Edvardas Lubys 1931 m. Telšiuose vedė Bronislavą Janušaitę.

Dvarelio savininkų Lubių sūnūs Ferdinandas ir Antanas ūkininkavo, Edvardas dirbo antstoliu, o Viktoras mokytojavo. Palivarko sodybą (dvarą) su jai likusia žeme XX a. 3 deš. nupirko ir stambiausiu kaimo ūkininku tapo agronomas Juozas Skridaila, iki tol vadovavęs Dotnuvos žemės ūkio technikumo, 1924 m. tapusio akademija, eksperimentiniam ūkiui, vykdęs agrotechnikos tyrimus. Lūgnaliuose jis pasistatė jaują, plytinę ir garažą, kuriame laikė malkomis kūrenamą garinį automobilį.

Kitas stambus ūkininkas Pranciškus Mikalauskas savo žemę padalino vaikams, todėl jam prieš pirmąją sovietų okupaciją beliko 24,86 ha ūkis, kuriame šeimininkauti liko sūnus Antanas. Įsibėgėjus pirmajai sovietų okupacijai, 1940 m. pabaigoje Kartenos valsčiaus Žemės fondui iš Juozo Skridailos buvo paimta 11,56 ha žemės, paliekant savininkui toliau valdyti 30 ha ūkį.

Sovietų valdžiai po karo pradėjus masinę žemės ūkio kolektyvizaciją, ūkininkai Antanas ir Monika Mikalauskai 1949 m. kovo 28 d. buvo ištremti į Krasnojarsko krašto Askizo rajoną, o iš tremties paleisti tik 1958 m. vasarą. Ūkyje šeimininkauti liko Antano sesuo Stanislava, o ligotas senas tėvas Pranciškus prieglobstį rado pas kitą sūnų Stanislovą Mikalauską. Valstiečius prievarta verčiant įstoti į Marytės Melnikaitės kolūkį, 1949 m. kaime buvo likę tik trys individualūs valstiečių ūkiai, kuriuose šeimininkavo Juozas Paulauskas (10 ha), Leonas Rojus (7 ha) ir Petrė Rojutė (3 ha). Tačiau 1950 m. antroje pusėje individualių ūkių nebeliko.

Po karo duris atvėrė Lūgnalių pradinė mokykla, porą dešimt-mečių veikusi Lūgnalių, Drungilų, Anužių kaimų valstiečių sodybose. Joje iki XX a. 8 deš. mokytojavo Juozas Vaitkevičius, Petrutienė, Gertrūda Baltmiškienė, Aldona Žalimienė, Ona Narmontaitė.

Kaimynės Stanislava Mikalauskaitė iš Lūgnalių, Kleopa Anužytė ir Elvyra Žalimaitė iš Drungilų, nusifotografavusios Kretingos miesto skvere.

Nežinomas fotografas. XX a. 7 deš. pr. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio nuotrauka, gauta iš Stanislavos Mikalauskaitės-Vaitkienės.

Per penkiolika pokario metų populiacija kaime sumažėjo beveik 40 nuošimčių: 1959 m. jame begyveno 24 žmonės. Prieš prasidedant sovietmečio melioracijos ir vienkiemių griovimo vajui, 1970 m. buvo registruota 19 gyventojų, o po melioracijos 1979 m. nebeliko nė vieno žmogaus.

Prieš pusšimtį metų sunaikinto kaimo istoriją primena žmonių prisiminimai, archyviniai dokumentai, senolių atmintyje užsilikę geografiniai vietovardžiai. Pačiuose Lūgnaliuose šiandien apie kaimo praeitį pasakoja kalva, ant kurios daugiau kaip šimtmetį stovėjo palivarko (dvaro) sodyba, bei prie Balsiškių tyro stūksanti Lūgnalių Pilalė, atsidūrusi jau Anužių kaimo teritorijoje.

Pasak padavimų, Lūgnalių Pilalę XVII–XVIII a. supylė Švedijos kariuomenės kariai, švedmečiu įsirengę čia savo stovyklą. Pasakojama, kad Pilalėje vaidenasi šmėklos, kad šalia jos atsidūręs žmogus tiek dieną, tiek naktį pasiklysta ir ilgai klaidžioja aplink kalvą. Tik žvilgsniui užkliuvus už pažįstamo objekto, migla akyse išsisklaido, ir žmogus susivokia, kur esąs.

Senoliai porino, kad pro Lūgnalius 1812 m. žygiavusi Napoleono kariuomenė, kurios kariai per pelkes palei Lugnalių Pilalę nusitiesė kelią, vietinių pavadintą Prancūzkeliu. Esą šio seniai apleisto senkelio akmenų grindinio liekanų galima aptikti dar ir šiandien.

1944 m. artėjant Raudonajai armijai, netoliese gyvenęs Kazys Vosylius Pilalėje išsikasė žeminę šeimai nuo karo veiksmų saugiai pasislėpti. Pasakojama, kad pokariu šioje žeminėje prieglobstį rasdavo apylinkės miškuose veikę Kartenos valsčiaus partizanai, o sovietų saugumui sunaikinus ginkluotą rezistencinį judėjimą, kalvoje esą buvęs palaidotas paskutinis šių apylinkių kovotojas už gimtojo krašto laisvę.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus  

Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas