Meistrai iš Japonijos stato naują 3,15 m aukščio tvorą iš bambukų palei zen sodą, į 1 m gylį įtvirtindami vartus.

Darbėnų seniūnijos Mažučių kaimą išgarsinusiame Japoniškame sode šiomis dienomis – pats darbymetis: jame, be šeimininko Šarūno Kasmausko ir jo partnerės Gražinos Maštaraitės, dar triūsia būrys iš Japonijos atvykusių meistrų, vadovaujamų šio sodo „krikštatėvio“ Hajime Watanabe. Japonai padeda pasiruošti liepos 6–7 dienomis įvyksiančiai tarptautinei bonsų parodai po atviru dangumi.

Susiejo ilgametė bendrystė

Meistrų komandai, kaip įprasta, vadovauja H. Watanabe – būtent jam prieš 17 metų Š. Kasmauskas Mažučių kaimo laukuose, 16 ha plote, patikėjo imtis pirmųjų sodo kūrimo darbų. Šiandieną šis sodas tapo didžiausiu Europoje japoniško stiliaus sodu. „Užsimezgė ilgametė bendrystė, meistras Watanabe šį sodą žino kaip savo penkis pirštus, atvyksta kasmet – dirbam, plečiam, tobulinam, idėjų dar – begalės“, – susiformavusio tandemo stiprybę, kurią įrodo konkretūs lankytojus džiuginantys rezultatai, akcentavo Š. Kasmauskas.

„Pajūrio naujienų“ pakalbintas meistras H. Watanabe, plačiai šypsodamasis, sakė, kad Lietuva jam labai patinka, o ypač – jos žmonės. „Žmonės draugiški, malonūs, mūsų požiūriai į gamtą, vertybes yra panašūs. Bet ne tiek dėl vietos čia traukia, kiek dėl asmenybių, tokių, kaip Šarūnas“, – džiugesio dėl ilgametės draugystės neslėpė sodo meistras, šįsyk atvykti pakvietęs dar tris bendraminčius iš Japonijos – Shunsei Nagai, Rika Hashiguchi ir Hidemi Onishi. Šie žmonės talkina savanoriškai savo atostogų sąskaita ir pasiliks čia visą liepą.

Beje, H. Onishi išvien su H. Watanabe į Mažučių kaimą atvyksta kasmet. „Jis nuo sodo įkūrimo pradžios dirba su buldozeriu – visos kalvos jo su-stumdytos. Aš jį vadinu buldozerio meistru. Vieni vaizdus piešia teptuku, o kiti – buldozeriu“, – juokavo Š. Kasmauskas.

Japoniško sodo Kretingos krašte kūrėjas Šarūnas Kasmauskas

Su japonais – jų gimtąja kalba

Prieš parodą meistrė R. Hashiguchi ėmėsi karpyti ir formuoti pušis bei kitus medelius, tai vadinama niwaki – sodo medžių formavimo stiliumi, taip pat tvarkyti bonsus – augalus induose. Meistrai S. Nagai ir H. Onishi išvien su kitais vietiniais talkininkais statė bambukų tvorą palei jau anksčiau iš akmenų ir augalų suformuotą zen sodą, skirtą meditacijai. Į šį sodą įveda unikali senovinių rankų darbo žibintų, atgabentų iš Japonijos, alėja.

„Šie žmonės ir Japonijoje dirba sodo meistrais. Tačiau japonai – gana sėslūs žmonės, todėl jiems smalsu pamatyti pasaulį, o juolab pritaikyti savo žinias mūsų sode“, – akcentavo Š. Kasmauskas, su japonų meistrais, beje, jau gebantis bendrauti jų gimtąja kalba. „Per laiką išmokstama, jeigu nori“, – paklaustas, kaip pramoko japoniškai, atsakė jis.

Bonsų parodos metu, į kurią dar atvyks bonsų augintojai iš kitų Lietuvos vietovių, Lenkijos ir Latvijos, taip pat veiks dirbtuvės ir bus mokoma, kaip formuoti šiuos neįprastus medelius. Tarptautinės bonsų parodos-dirbtuvių metu arbatos namelyje galima bus paskanauti įvairios žaliosios arbatos matcha, ypatingos sakurų žiedų arbatos, japoniškų patiekalų bei desertų.

Meistras Hajime Watanabe

Dydžiu prilygsta imperatoriaus sodui

Š. Kasmausko žodžiais, auginti bonsus, juos prižiūrėti yra menas. Jo puoselėjamame sode – gausi šių unikalų medelių, kurių seniausiam – per 200 metų, kolekcija. Bonsas auga inde, jo šaknų sistema susiformuoja minimaliai, ne taip, kaip natūralioje gamtoje, todėl bonsas primena miniatiūrinį medį.

Medžius formuoja japonė Rika Hashiguchi.

Anksčiau, pasakojo Š. Kasmauskas, bonsų įsiveždavo tik iš Japonijos, dabar gi geografinis arealas gerokai prasiplėtė: medelių atsigabenama ir iš Europos – Rumunijos, Slovėnijos, Kroatijos, Italijos, Ispanijos. „Bonsas gali būti ir iš Lietuvos durpynų, kur, natūraliai augdamas, įgauna kitokią formą, tarkim 1 m aukščio medelio amžius gali siekti ir 50 metų. Ir tai nebūtinai pušys, bonsas gali būti ir kadagys, geltonžiedis klevas, dygioji slyva“, – vedžiodamas po bonsų kolekciją, kalbėjo Japoniško sodo, beje, didžiausio Europoje, savininkas Š. Kasmauskas.

Paklaustas, ar, ekologijos požiūriu, bonsas nėra savotiškas medelio luošinimas, iškreipta tikrovė, atsakė, kad tai – Japonijoje nuo neatmenamų laikų susiformavusi minimalistinio meno sritis, o bet koks grožis reikalaująs ir tam tikros aukos.

Parodos-dirbtuvių metu japonų meistrams bendrauti su lankytojais talkins taip pat savanorė, jau 20 metų Lietuvoje gyvenanti architektė Akiko Tutlys. Puikiai lietuviškai kalbanti moteris neslėpė esanti meilės emigrantė, ir nors pati kasmet apsilankanti gimtinėje, tačiau ir Lietuvoje, pagal galimybes, prisidedanti populiarinant savo šalies kultūrą – ji taip pat bendrauja su Klaipėdoje Šv. Pranciškaus vienuolyne įkurta Japonų meno galerija.

Jos tautiečius Mažučiuose labiausiai stebina kuriamo sodo dydis: Japonijoje sodas gali užimti ir 1 kv. m, daugiausia – 1 ha, o šis, pajuokavo, prilygstąs paties imperatoriaus sodui.

• Rašyti komentarą (1)