Pradžioje Luką išgąsdinęs žygis kalnuose padovanojo daug gražių emocijų.

Kartais susidūrus su sunkumais, pirmiausias instinktas būna jų išvengti ir tiesiog kažkaip išsisukti. Palangos senosios gimnazijos devintokė Luka Adomavičiūtė, leidusis į Slovakijos kalnus su mokinių grupe septynioms dienoms, suprato, kad daugiausiai kliūčių sukuria mus valdanti baimė, o kai ją įveiki, apima didžiulis pasididžiavimo jausmas. Ji papasakojo, kaip jautėsi šioje kelionėje.

Įveikta baimė padėjo mėgautis žygiu

Luka pirmiausia pradėjo nuo to, kas kelionėje visgi buvo sunkiausia. Ir gimnazistė patikino, kad tikrai buvo itin sunkūs kasdieniniai žygiai, kurie, atrodė, išsunks visas jėgas. „Pirmąjį rytą pabudusi jaučiausi labai neišsimiegojusi ir net nenorėjau galvoti apie ateinantį žygį“, – pasakoja Luka.

Pasiteiravus, kaip ji jautėsi, kai darėsi vis sunkiau, Luka papasakojo ieškojusi savyje motyvacijos. „Pradžioje buvau motyvuota žygiui, tačiau karštis mane palaužė, net nepakilus keltuvui. Vėliau kalnuose buvo gaiviau ir man pasidarė geriau, kai pradėjome leistis žemyn akmenimis, labai bijojau susižeisti, todėl lipau pati paskutinė, jaučiausi nekaip dėl to – visi eina normaliai, o aš, va, paskutinė, vėliau nustatytam kelio ruožui įpusėjus, pasidarė drąsiau ir žygiuoti pasidarė lengviau, prieš akis atsivėrė kalnų grožis ir žygis tapo smagus. Galiausiai žygio pabaigoje jaučiausi pavargusi – norėjau gerti, nusiprausti, bet buvau laiminga“, – savo įspūdžiais dalinosi Luka. Paprašius Lukos apibendrinti visą dieną, ji nusivylusi pridūrė: „Šią dieną įsivaizdavau daug lengvesnę, todėl, kai išgirdau, kad pradinis žygis truks 6 valandas, išsigandau – kas bus ryt?! Bet įveikusi šį žygį, jaučiausi puikiai. Sunkiausia buvo iškęsti karštį ir nuolatinį troškulį. Save noriu pagirti už tai, kad nugalėjau savo baimę vaikščioti akmenimis ir galėjau pasimėgauti žygiu“.

Kova su kliūtimis

Po įveiktos pirmosios dienos Luka jautėsi pasiruošusi ir antrajai. „Nuotaika buvo gera, buvau pasiruošusi žygiui“, – su džiaugsmu pasakojo Luka. Tačiau netrukus Lukos mintys ir emocijos keitėsi, kai ėmė jausti didelį fizinį krūvį. „Pradėjus lipti į kalną, po truputį darėsi sunkiau ir sunkiau kvėpuoti, pradėjo kankinti karštis, didėjo pulsas... Labai sunku buvo eiti, kai supranti, kad nebematai kitų bendražygių, o ant tavo kulnų jau lipa mokytojai“, – pasakojo pašnekovė.

Galiausiai pasidarė per sunku toliau eiti, teko pasitraukti iš žygio, o tai Lukai sukėlė nusivylimą savimi.

„Norėjosi skradžiai žemę prasmegti, tačiau mokytojos Tomos (Mackevičienės, tikybos mokytojos) pozityvumas pagerino nuotaiką. Patraukėme į stovyklavietę. Eiti atgal buvo lengviau, bet vis tiek buvo apmaudu, kad taip greitai pasidaviau“, – pasakojo Luka.

Luka apibendrino, kad toji diena jai buvo viena iš blogiausių, vyravo gėdos jausmas ir pyktis ant savęs, kad nepavyko.

Iššūkių kupina kelionė sukoncentravo gebėjimą spręsti užklupusias problemas, įveikti savo baimes.

Nugalėjusi save

Tad ir kitą dieną sunku buvo save motyvuoti, užkurti vidinį varikliuką. Bet pasiteisino taisyklė, kad nieko nėra neįveikiamo, viskas tik nuo mūsų pačių ir priklauso. „Ryte atsikėliau neišsimiegojusi, jaučiausi keistai – lyg ir laukiau ateinančio žygio, bet ir sukosi mintys, kad kas bus, jei vėl nepavyks, jei vėl pasiduosiu ir prisidarysiu gėdos, bet, kaip ir minėjau, dalis manęs buvo motyvuota eiti į žygi ir pabandyti iš naujo“, – pasakojo pašnekovė.

Tam, kad nesijaustų blogai, ji atsakingai ruošėsi: „Vandens pasiėmiau tik sau, nepasiėmiau striukės, nes žinojau, kad man visada karšta, ir nusipirkau lazdą. Prasidėjus žygiui ėjau gale, kaip visada, tačiau po truputį pradėjau eiti į priekį. Supratau, kad nusipirkti lazdą buvo pats geriausias pasirinkimas, nes ji man žygio metu labai padėjo“.

Galiausiai Luka įsidrąsino ir kupina motyvacijos pajudėjo į priekį. „Matavausi pulsą kelis kartus – buvo normalus. Galiausiai pasiekusi viršūnę, suvokiau, kad pati nugalėjau save ir įveikiau šį kalną! Jaučiausi puikiai“, – papasakojo mums Luka.

Gimnazistė patikino, kad ši diena jai buvo pati geriausia, labai didžiavosi savimi, kad nepasidavė ir nugalėjo savo baimes, įrodė sau, kad vis dėl to gali įveikti tą taip bauginusį kalną.

„Sakyčiau, sunkiausia buvo nepasidžiaugti savimi“, – šypsojosi mergina.

Dienoms keičiant viena kitą Lukos emocinė būsena nebesikeitė. Ji Slovakijoje jautėsi kaip namuose. Priprato, bet nuovargis ją labai kankino. Paklausus Lukos, ar ji kartotų tokią ekskursiją, ji neabejodama atsakė, kad tikrai taip, jai ji labai patiko. Tad kankinęs nuovargis ne tik sustiprino, bet ir suteikė nepakeičiamų kitokių emocijų.

Vakarė KANIAVAITĖ

„P. n." akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)