Žanas Kristofas Mončys 2022-aisiais Vilniaus knygų mugėje.

Prancūzijoje savo kūryba išgarsėjusio išeivijos skulptoriaus, nuo Grūšlaukės kilusio kraštiečio Antano Mončio gerbėjus, gimines ir A. Mončio namų-muziejaus Palangoje darbuotojus pasiekė liūdna žinia: birželio 12-osios rytą savo namuose Paryžiuje dėl ligų mirė vyriausias skulptoriaus sūnus – aktorius, režisierius, pjesių autorius, aktorystės meno dėstytojas Žanas Kristofas, kuriam šią gegužę sukako 70 metų.

Tarp Lietuvos, Paryžiaus ir Berlyno

Pasak A. Mončio namų-muziejus vadovės, A. Mončio dukterėčios ir Žano Kristofo pusseserės Loretos Birutės Turauskaitės, ši netikėta žinia labai nuliūdino Lietuvoje dar gyvenančius artimiausius gimines,skulptoriaus seserį 98-uosius einančią jos motiną palangiškę Birutę Turauskienę bei jaunėlės skulptoriaus sesers Stasės vaikus.

Prancūzijoje vyro gedi žmona Daniela, kurią Žanas Kristofas vadino savo gyvenimo ramsčiu, duktė Roksane ir sūnus Feliksas, taip pat – Berlyne gyvenantys sesuo Sabina ir brolis Andreas su šeimomis. O pats Ž. K. Mončys tebegedėjo prieš du mėnesius iškeliavusios savo motinos Florence Martel Langer.

„Ligi tol, kol pašlijo sveikata, Lietuvoje Žanas Kristofas lankydavosi kone kasmet, jis labai apgailestavo, kad nebegalės atvykti šią vasarą. Mums jo labai trūks: kiekvienas jo atvykimas, kiekvienas susitikimas būdavo labai laukiamas ir šiltas. Artimieji matė, kad Žanas Kristofas perėmė labai daug gerųjų tėvo savybių, jo dorybių“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo dėdės atminimo puoselėtoja L. B. Turauskaitė. Savo vadovaujamame muziejuje ji buvo surengusi ir Žano Kristofo koliažų parodą.

Siekė įamžinti tėvo atminimą

Muziejaus vadovė teigė, kad Ž. K. Mončys, kaip ir skirtingų motinų jo brolis ir sesuo, siekė, kad Lietuvoje būtų kuo plačiau įprasmintas tėvo atminimas: jie perdavė muziejui daugybę šeimos dokumentų, fotografijų, asmeninių daiktų ir kūrinių, o Žanas Kristofas – pirmąją iš kalkakmenio monolito iškaltą grandininę skulptūrą „Pamatinė grandinė“, nuo kurios ir prasidėjo skulptoriaus polinkis ir kelias į grandininių skulptūrų kūrybos procesą.

Vienas A. Mončio darbų – skulptūra „Šventasis Pranciškus“, grįžusi iš užatlantės, pasiekė ir Kretingos pranciškonų gimnaziją.

„Nors lietuviškai Žanas Kristofas kalbėdavo silpnai, tačiau lietuviškumas visuomet buvo šalia jo ir su juo. Per tėvą Antano Mončio užsienyje gimę vaikai pamilo Lietuvą, ją laikė ir laiko savo šaknimis, todėl ir siekia, kad čia būtų gyvas jo vardas. Žanas Kristofas yra sakęs, kad Prancūzijoje tai būtų neįmanoma – kūrėjų svarba, jų genialumas įžvelgiamas, vardiniai muziejai kuriami, praėjus 100 metų po jų mirties“, – tvirtino muziejininkė.

L. B. Turauskaitė taip pat įdėjo pastangų, kad būtų paviešinta svarbiausia dėdės publicistika: jos iniciatyva prieš kelerius metus buvo išleista dokumentinė knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. Apie A. Mončį anksčiau išleista Tomo Sakalausko „Devintoji dimensija“ bei albumas „Antanas Mončys“.

Prisiminimus apie tėvą taip pat rašė ir Ž. K. Mončys, juos sudėjo į lietuvių ir prancūzų kalbomis 2022 m. išleistą knygą „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Pastaruoju metu, L. B. Turauskaitės žiniomis, jis rašė romaną.

2022 metais Ž. K. Mončys apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Jautė lietuviškas šaknis

Ž. K. Mončys mintimis apie savo tėvą mielai pasidalindavo ir su „Pajūrio naujienų skaitytojais. „Grįždamas iš mokyklos užsukdavau į tėvo ateljė. Visi jo kūriniai, darbai buvo mano kasdienybės dalis. Viskas atrodė natūralu. Vienas su tėvu gyvenau nuo vienuolikos metų. Pamenu, kaip vakarais jis braižydavo eskizus. Aš taip pat braižydavau. Tačiau tėvo keliu nepasukau. Jis buvo talentingas menininkas. Mano motinos giminėje taip pat buvo ne vienas garsus skulptorius. Atrodytų, mano ateitis turėjo būti nulemta. Bet man buvo nejauku rinktis skulptoriaus specialybę – netikėjau galįs pranokti savo giminaičių talentą, tad nusprendžiau pasirinkti kitokį gyvenimo kelią“, – yra pasakojęs Žanas Kristofas. Tėvas turėjo didžiulę įtaką sūnui formuojantis kaip asmenybei ir kuriant savo gyvenimą.

Pirmą kartą Lietuvoje Žanas Kristofas apsilankė 1988 metais, būdamas 35-erių, tuomet ir pajuto turįs dvi savos prigimties puses – lietuviškąją ir prancūziškąją. „Nemokėjau lietuviškai, tačiau jau tuomet suvokiau, kad lietuvybė turi ir kitus kelius. Šalia manęs visada buvo lietuvių mitologija, vaidinau lietuviškus padavimus ir pasakas, šokau lietuviškus šokius, mano tėvas iliustravo Oskaro Milašiaus knygas – tad ir lietuvių literatūra man nebuvo svetima. Neužtenka išmokti kalbėti. Lietuviškumo jausmą reikia turėti savo širdyje“, – yra sakęs Ž. K. Mončys.

L. B. Turauskaitė sakė, kad jai tekę viešėti Prancūzijoje pas dėdę Antaną, kuris iškeliavo 1993-aisiais, jo urna amžino poilsio atgulė šalia tėvų Grūšlaukės kapinėse. „A. Mončys nesitikėjo, kad jo palikuonys kada nors galės aplankyti jo tėvynę – Sovietų Sąjungoje Lietuva tarsi buvo išbraukta iš istorijos. Tačiau menininko vaikai Lietuvą ne tik lankė ir tebelanko, bet atsiveža ir savo vaikus, o Žano Kristofo dukrai Roksane tebuvo vos 3 mėnesiai, kai jis ją pirmąkart atsivežė į Palangą“, – akcentavo giminaitė.

• Rašyti komentarą (0)