Gintauto Bružo (sėdi) ir Alberto Urbonavičiaus bičiulystė – tvirta ir užgrūdinta per kelis dešimtmečius, nuo vaikystės vaikų namuose.

Kone keturis dešimtmečius Padvarių socialinės globos namuose savo gyvenimo dienas neatsiejamai vienas nuo kito leidžia neįgalūs 53-jų Albertas Urbonavičius ir 60-metis Gintautas Bružas. Abu jie – kūrybingi:

A. Urbonavičius piešia, kuria papjė mašė technika, lipdo iš molio, dainuoja ansamblyje;

G. Bružui fizinės jėgos to neleidžia, tačiau jis kūrybiškumu bičiuliui nenusileidžia – eiliuoja iš atminties.

Skulptūros – iš fantazijos

Ligi pandemijos šis vienas kitą palaikančių žmonių tandemas – Albertas stumdavo vežimėlyje sėdintį Gintą – būdavo akivaizdžiai matomas Kretingos miesto gatvėse, bažnyčioje ir jos renginiuose. Tačiau pastaruosius kelerius metus, neslėpė Albertas, jo kojos nebėra tokios tvirtos kaip anksčiau – ir nors nutiestas dviračių takas iki miesto, jis nebesiryžta įveikti po 3 km pirmyn ir atgal. Apsiriboja važinėdami po Socialinės globos namų teritoriją, kartais prasuka ir kelis ratus.

Nors fizinės Alberto jėgos kažkiek susilpnėjo, bet – ne kūrybinės. Jis dainuoja globos namų ansamblyje, yra dažnas lankytojas globos namų kūrybinėse dirbtuvėse. „Pas mus yra visos sąlygos kurti – darbuotojos moko įvairių rankdarbių, bet aš labiausiai mėgstu molį. Anksčiau patikdavo formuoti skulptūras iš popieriaus ir klijų – kurti vadinamąja papjė mašė technika, o dabar labiau įnikau į molį. Įgūdžiai, matyt, atėję iš vaikystės, labai patikdavo lipdyti figūras iš plastilino“, – kalbėjo A. Urbonavičius. Jo kūrybos tematika – šventųjų skulptūros ar jų kompozicijos, tarkim Šventoji šeima, Betliejus, gyvūnai, Gedimino pilis, įspūdingesni aplinkos daiktai.

Vyras pasakojo popieriuje primetąs skulptūrų štrichus, po to įjungia vaizduotę ir duoda valią rankoms. „Tačiau ankstyvais rytais, kuomet dauguma gyventojų dar miega, tai – nuostabus tylos ir ramybės metas, imu popierių, dažų ir tapau vaizdus – tai, kas šauna į galvą, dažniausiai – apylinkių gamtą. Dar mėgstu gyvūnus, todėl dažnas mano mylimas personažas yra žirgas ar arklys: jie atkeliauja iš mano vaizduotės, nes retai kada bepamatysi juos gyvus“, – nuotaikingai kalbėjo Albertas.

Bičiulystė – iš vaikų namų

A. Urbonavičius atviravo užaugęs vaikų namuose, niekad nepatyręs tėviškos meilės ir namų šilumos, užtat atradęs tvirtą lyg geležis brolystę.

„Man Gintas yra mylimas draugas ir brolis, stipri gyvenimo atrama. Aš jam taip pat ir dar – slaugas. Mudu vienas kitą ir beturime, Ginto tėvai mirę, jo sesuo gyvena Anglijoje. Vienas kitą skatiname, įkvepiame dvasinių jėgų, o iš jų atsiranda ir fizinių jėgų, ištvermės. Jeigu ne Gintas, niekuomet nebūčiau pasiryžęs silpnomis savo kojomis, stumdamas jį vežimėlyje, įveikti didžiausius atstumus. Jis sakydavo: „Mėgink ir tau pavyks“. Jeigu būčiau vien tįsojęs, iš prigimties paveiktas vandenligės, būtume užsidarę pasauliui. Bet ėjome ir einame į jį tiek, kiek galime“, – tikino ryžtingai nusiteikęs A. Urbonavičius, vis skatindamas kalbėti ir Gintą, kurio kalba, paveikta cerebrinio paralyžiaus, pašaliniam sunkiai suprantama.

Alberto Urbonavičiaus darbai, sukurti iš molio.

Eilės žinomos aplinkiniams

Gintas mintyse eiliuoja, o eiles, talkinat Albertui, įprastai užrašo socialinės darbuotojos. Rašyti eilėraščius neįgalus vyras pradėjo dar jaunystėje: juose – namų ilgesys, bičiulystė, tikėjimas, tėviškės grožis, namų ilgesys ir pirmoji meilė. Vienas jo eilėraščių „Dykumos žmogus“ buvo išspausdintas 2009 m. Kretingos krašto kūrėjų kūrybos almanache „Žvilgtelėjimai“.

Jo eilės žinomos bičiulių rate: Albertas parodė šiomis dienomis atkeliavusį laišką, kuriame buvo prašoma atsiųsti Ginto eilių Klaipėdos poezijos pavasariui, deja, laiškas juos pasiekė pavėluotai.

Dėkingi Dievui ir žmonėms

„Svarbiausia yra tai, kad mudu vienas kitą kažkada susitikome. Toks buvo Dievo planas, už kurį esma be galo dėkingi. Aš augau Kaune, Vilijampolės vaikų namuose, bet ten neišmokau nei skaityti, nei rašyti. Gintas palyginus neseniai mane skatino mokytis ir buvo pagrindinis mokytojas. Pas jį vaikystėje į namus ateidavo mokytoja. Vienu metu, susiklosčius sunkioms aplinkybėms Ginto šeimoje, trejus metus jis taip pat gyveno vaikų namuose, kur mudu susipažinome ir susidraugavome. Vėliau jį nuo 16 metų apgyvendino Padvarių globos namuose, o aš buvau dar vaikas. Bet mudviejų draugystė nenutrūko. Kai ir mane norėjo perkelti į globos namus, Ginto tėtis išrūpino man taip pat vietą Padvariuose, kad su Gintu vėl galėtume būti kartu“, – neišskiriamos tvirtos draugystės istoriją, jaudinančią ligi širdies gelmių, ne vien pasakojimu, bet ir kasdieniu gyvenimu perteikė bičiuliai.

Abu draugai pasidžiaugė, kad yra žmonių, kuriems rūpi, kad jų gyvenimas būtų kuo spalvingesnis: tai – socialinės darbuotojos, kurios išsiveža į ekskursijas ar prie jūros, Ginto dėdė, pas kurį abu vasarodavo, o pranciškonas brolis Paulius Vaineikis parūpindavo jiems galimybę dalyvauti judėjimo negalią turinčių žmonių stovykloje Monciškėse.

• Rašyti komentarą (2)