|
Kai duona prabyla – prasideda stebuklai
Salantuose Kretingos rajone gimusi ir augusi Jolanta Skurdauskienė nė neįtarė, kad tarsi netyčia pirmasis jos iškeptas duonos kepaliukas joje taip išjudins kepėjos talentą, kad neilgai trukus ji pradės verslą, sukurs savo vardu pavadintą prekinį ženklą ir į krautuvėlę Vydmantuose ims tiekti pačios keptą duoną. Kaip kilo idėja kepti duoną, Jolanta ir pati dar iki galo nesuprato. Regis, gyveno sau ramiai, kaip visi žmonės, nei pyragų kepėja buvo, nei tortus gamino. Didžiąją savo gyvenimo dalį, prekiaudama turguje, ji dirbo sau, bet užklupus krizėmis paženklintam laikmečiui, nusprendė kreiptis į Užimtumo tarnybą, kur jai buvo pasiūlyti virėjų kursai. Baigusi kursus ir vasarą išvažiavusi dirbti į Palangą, Jolanta pajuto šio darbo, kuris ir patiko, ir užaugino storą odą, tikrąjį skonį. Vasaros sostinėje Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje esančiame restorane, ji praėjo gana atšiaurią gyvenimo mokyklą. Pirmi metai buvo sunkūs, užmokestis menkas, gyvenimo sąlygos nelabai draugiškos, bet pats darbas Jolantai patiko. Tik vėliau, padariusi išvadą, kad vien vasaromis dirbti nelabai apsimoka, o kitur eiti nesinori, Jolanta atsisveikino su darbu. Nors buvo kavinių, kurios dirba visus metus, bet pašnekovei, gyvenančiai Skuode, ne visi darbdaviai suteikdavo gyvenamąjį plotą. Tuo metu Jolanta išgyveno skyrybas, vėliau, į jos gyvenimą atėjus kitam žmogui, ji, kaip meilės emigrantė, atsidūrė Kretingoje. Nors, pasak pašnekovės, čia ji turi daugybę pažįstamų, jai reikia gerai pagalvoti, iš kur ji pati esanti. Gimusi ir augusi Salantuose, daugiau nei dvidešimt metų pragyvenusi Skuode, dabar šaknis leidžianti Kretingoje, Jolanta visur jaučiasi vietinė, tikra, iki pat pirštų galiukų žemaitė. Pas mylimą žmogų atsikrausčius į Kretingą prasidėjo ir labai džiugus laikotarpis, ir užklupo įvairios ligos. Nors nėra sirgusi gripu, Jolantą ėmė kankinti įvairios sveikatos bėdos, teko ne sykį gulėti ligoninėje, iškęsti ne vieną operaciją. Bet būdama nepataisoma optimistė, moteris iškėlusi galvą priėmė visus likimo siųstus iššūkius. Artėjant penkiasdešimtmečiui ji ėmė galvoti, kaip galėtų save realizuoti – skaitė darbo skelbimus, eidavo į darbo pokalbius, bet niekur savęs nematė, neatėjo jokia mintis, neaplankė jokia vizija.
„Esu tikinti, kiekvieną rytą meldžiuosi, savais žodžiais Kūrėjui padėkoju ir paprašau kad mane vestų mano keliu. Vieną dieną ištariau: „Viešpatie, vesk mane ten, kur aš ir turiu būti...“ Ir turbūt nepatikėsite, po dviejų dienų prasidėjo stebuklai. Kaimynystėje gyveno viena tokia mano draugė, ji augino duonos raugą, apie kurį man vis papasakodavo, ragindama jo pasiimti. O aš vis ranka numodavau: gerai, gerai, pasiimsiu kada nors. Ir staiga aš jai sakau – duok tu man to raugo, mėginsiu kepti. Duonos receptą turėjau iš seniau, parsinešiau to raugo, užraugiau, kitą rytą žiūriu – niekas neiškilo, niekas nesujudėjo. Ai, galvoju, išmesiu, nieko čia nebus. Bet kažkur reikėjo išvažiuoti neilgam, grįžtu – žiūriu mano duona prabilus, gražiausiai iškilus. Išsikepiau ir... nebeatsimenu kaip toliau taip viskas užsisuko, kaip pasipylė prašymai dar ir dar šios duonelės. Va taip ir prasidėjo stebuklai“, – pasakojo Jolanta.
Niekada gyvenime nekepus duonos, Jolantai iš pirmo sykio pavyko ir išsyk atėjo populiarumas. Jos duonelė visiems paragavusiems taip patiko, kad žmonės ėmė ištisai jos prašyti. Prieš pusantrų metų prasidėjusi duonelės kepėjos karjera taip įsisiūbavo, kad Jolanta atsidarė savo kepyklėlę – „Jolantos kepainė“ . Įsigijus prekinį ženklą, duonos norinčiųjų ratas išsiplėtė ir dabar Jolantos kepamos duonos galima įsigyti vienoje Vydmantuose įsikūrusių parduotuvių. „Mano duonelės raugas gyvas, šnekantis, vaikus savyje auginantis“, – nuoširdžiai pasidžiaugė Jolanta, įsitikinusi, kad viskas eina iš širdies. Klausimas, ar nemažėja duoną valgančiųjį, pašnekovę nustebino: „Tikrai nemažėja, netgi daugėja, perka čia žmonės, siunčia ir į užsienį, nes jos pakankamai ilgas galiojimo laikas – 3–4 savaites ją galima valgyti. Valgo ir jaunimas, ir vyresni žmonės, netgi jaunos mamos savo vaikams duoda. Duoną su vaisiais ypač vaikai pamėgę, mamos sako, kad valgom kaip pyragą. Iš to ir pavadinimas kilo – „Duonos pyragas“. Nesutikau dar nė vieno vaiko, kuris nevalgytų mano keptos duonos“, – šypsojosi Jolanta. „Jolantos kepainės“ produkcijos gerbėjų ratas auga kaip ant mielių. Išskirtinis skonis, energetika, kepėjos širdies šiluma traukia paragauti šios duonutės, o paragavus norisi vėl ir vėl: „Duoną kepant reikia ne tik savo sielos šilumą atiduoti, bet ir parduoti ją reikia žmogiškai, – sakė Jolanta ir pridūrė, – duoną pjauti reikia ne tik peiliu, bet ir su protu, nes kitaip įsipjausi.“ Paklausta, kaip gimė idėja duona pasidalinti su Nasrėnų senelių globos namų gyventojais, Jolanta atviravo, kad pirmoji mintis buvusi visai kita – ji buvo suplanavusi prekiauti savo duona Palangoje, šalia ūkininkų prekyvietės, jau buvo aptartos visos sąlygos, gautas leidimas, bet duonos kepėjos širdyje kirbėjo kažkoks netikrumas. Visą naktį kepusi duoną su ta mintimi, kad ja prekiaus Palangoje, Jolanta savęs toje vietoje visiškai nematė. Išvargusi po nakties, ji sulaukė labai lietingo ryto ir, supratusi, kad neturi šiam reikalui skirtos palapinės, ji pati sau pasakė: niekur aš nevažiuoju. Šiek tiek pailsėjus, ėmė kirbėti – ką gi daryti su tiek ką tik iškeptos duonos? Ir staiga, tarsi apvaizdai apšvietus, pirmoji mintis – taigi senelių namai. Ir širdyje pasidarė taip lengva, taip gera, taip ramu. Susisiekus su įstaigos direktore, Jolanta pasiteiravo, ar gali taip paprastai imti ir atvežti seneliams duonos ir, gavusi leidimą, ten nuvažiavo. Iš viso nuvežė apie 30 kepaliukų. „Kepiau visai ne tam reikalui ir dar sykį pati sau pasitvirtinau – jei nematau vizijos, tai nėra reikalo to daryti, jei tai neina iš širdies, bet iš kitos pusės – džiaugiuosi, kad užsimezgė graži draugystė su senelių namais.“ Iškepusi kiekvieną kepaliuką Jolanta aptepa ne vandeniu, bet aliejumi, todėl jos kepamos duonos plutelė traškiai minkšta ir lengvai įkandama. Taip pat ši duona turi nemažai skaidulų, nes į tešlą yra dedami ne vien miltai, bet ir avižiniai dribsniai. Šiuo metu kepyklėlės šeimininkė kepa pačią įvairiausią duoną – su vaisiais, riešutais, sėklomis, be glitimo, naudodama natūralų raugą, išmėgindama ir kitokius raugus. Tiesa, pamėginusi kepti su mielėmis, Jolanta šios minties atsisakė – per daug išpūsta ir nenatūrali taip kepta duona pasirodė. Pradėjusi kepti duoną ir matydama, kaip ją skaniai valgo žmonės, Jolanta pajuto pilnatvę ir vidinę ramybę: „Pats didžiausias užmokestis – švytinčios žmonių akys ir nuoširdi padėka. Žinoma, tuo sotus nebūsi, už šį darbą gaunu pinigų, bet į finansus, kepdama duoną visiškai nesikoncentruoju. Man duona daug svarbesnė už pinigus“, – nuoširdžiai kalbėjo „Jolantos kepainės“ įkūrėja.
|