Visos braškės šiltnamyje užaugo puikios išvaizdos – atrodo lyg būtų iš spalvoto atviruko. Irenai Jankauskienei net pačiai sunku nuspręsti, kuri gražiausia ir netgi kuri saldžiausia.

Kone 20 metų Vydmantuose gėles auginanti Irena Jankauskienė šiemet pasiryžo avantiūrai – pirmąkart pasisodino braškių ir jau skina derlių.

„Blynas“ pasvilo, bet ne prisvilo

„Vietiniai žmonės mūsų ūkį žino, nusipirkti augalų savo namams arba įstaigoms papuošti daug kas atvažiuoja ir iš miesto. Dažnas, būdavo, stebisi, kaip čia mes taip nei naminių pomidorų, nei kokių agurkų parduoti neturim, juk teritorijoje šiltnamių – ne vienas ir ne du! Pamaniau, o gal verta pabandyti užsiveisti braškių?“ – apie pradžią pasakojo I. Jankauskienė.

Idėja – jos, tačiau pritarė ir padėjo visi: vyras Juozas, čia pat gyvenantys sūnus Tomas su žmona Dovile. Internetu jaunimas surado, ir kas Panevėžio turguje parduoda frigo daigus, ir kur įsigyti patogius lovelius tiems daigams susodinti, ir iš kur gauti tinkamos žemės.

Nors nuostolio nepatirs, kiek lėšų investuota – o investuota daug, – turėtų susigrąžinti, tačiau patį pirmąjį „blyną“ I. Jankauskienė vis dėlto pavadino pasvilusiu.

„Pelno nebus – „šiltnaminėmis“ uogomis nebenustebinsi, nes dabar jau lauke pas daugelį sirpsta. O mes pasodinom per vėlai, kovo 15-ąją, anksčiau neleido šalta pavasario pradžia. Nešildomame šiltnamyje augalai būtų tik merdėję“, – įsitikinusi vydmantiškė.

Lenktyniauja keturios veislės

Jankauskų šeima iš Panevėžio parsivežė 600 frigo (šaldytų) daigų. Pradžioje, kol atšils, porą dienų laikė tamsiame garaže, paskui dviem trečdaliais patrumpino ilgas šaknis ir pakeltose lysvėse susmaigstė į durpių substratą. Pirmąją pradžiuginusią uogą paragavo gegužės pradžioje, na, o šiomis dienomis apie 120 kv. m ploto šiltnamyje iš po gražiai suvešėjusių lapų jų raudonuoja gana gausiai.

Keturių veislių – „Daroyal“, „Rumba“, „Gigantella Maxim“ ir „Sonsation“ – braškės puikios išvaizdos, tarsi iš spalvoto atviruko, Irenai pačiai nelengva nuspręsti, kuri gražiausia ir netgi kuri saldžiausia. Pavyzdžiui, „Daroyal“ – ankstyva, aromatinga, burnoje tirpsta. „Rumba“ – didelė, tačiau ją gerokai lenkia milžinė „Gigantella Maxim“. Pastarosios veislės lapai mažesni, užtat vienas vaisius gali sverti ir iki 120 gramų. „Sonsation“ – itin derlinga, vidutinio ankstyvumo, saldrūgštė, gaivi.

Pirmiau nei lietuviškos, turguose ant prekystalių, kaip visada, pasirodė pigesnės graikiškos arba lenkiškos braškės. Šiuo metu jų kilogramas gali kainuoti iki 4 eurų. O lietuviškosios startavo su 12–10 eurų kaina, bet po truputį taip pat pinga – kai kurie prekeiviai prašo 9–8-ių, kai kurie – 6-ių eurų. Nors importinės ir pigiau, dažnas pirkėjas vis tiek teiraujasi kad ir brangesnių „mūsiškių“ nes, sako, kad jos tikresnio skonio, labiau kvepia.

I. Jankauskienė pasidžiaugė, kad nei krūmo žiedus pažeidžiantys žiedgraužiai, nei augalo vystymąsi stabdančios erkės, nei amarai ekologiškai auginamų jos braškių kol kas nepuola. Gali būti, kad kenkėjus atbaido šiltnamyje specialiai pasodintos levandos. Chemijos nepurškia, kaip vienintelę ir pasiteisinusią trąšą vydmantiškė naudoja itin vitaminingą pirmųjų pavasario žolių – dilgėlių, garšvų, žliūgių – antpilą. Jo įmaišo į vandenį, kai augalus laisto. O laistyti reikia dažnai, tręšti – dukart per savaitę.

Nuo gėlių įvairovės akys raibsta.

Braškynas – jos, gėlėms lenkiasi visi

„Aš pozicijos niekam neužleidžiu, prie braškių plušu viena. Kieno idėja, tas ir turi iki galo ją realizuoti“, – pajuokavo Irena. Kas kita – gėlės, joms, sakė, tarnaujanti visa šeima. Kaip ilgai su uogomis „draugaus“, I. Jankauskienei sunku atsakyti, bet su gėlėmis – kol galės, kol leis sveikata. Moteris svarstė, gal ta meilė jai persidavė nuo mamos, kuri ir tremtyje Krasnojarsko krašte po langais turėdavo pasisodinusi savo darželį? Kokios ten gėlės augo, Irena nežino – ir ką ten žinos, jeigu į Lietuvą grįžo būdama dar vaikas, 7-erių, – tik, sakė, kad akyse tebėra išlikęs gražus jų mėlynumas.

Pagal specialybę – statybos technikė, yra dirbusi Vydmantų tarybiniame ūkyje buhaltere. Pašlijus mamos sveikatai, kad galėtų prižiūrėti, šių pareigų teko atsisakyti, susigalvoti, kuo toliau užsiims. Taip Irena pamažu ir įsisuko į gėlių verslą.

Surfinijos, petunijos, gazanijos, serenčiai, begonijos, baltažiedės ir rausvažiedės gubojos, gauros, fuksijos, ledinukės, pelargonijos, lobelijos – kokių tik augalų tuose šiltnamiuose nėra! Rudenį pražys įvairiaspalvės našlaitės, chrizantemos.

„Visos gėlės čia gražios, sveikai nuaugusios, tvirtos – rodos, imtum tą, imtum aną ir dar kitą, bet visų namo neparsineši“, – šypsojosi į ūkį užsukusi vydmantiškė Rasa Pintverienė.

• Rašyti komentarą (0)