Amatas vyti virves keliauja praeitin

Grūšlaukėje gyvenantis Antanas Reinikis – virvių vijimo meistras. Jau ir pačiam sunku pasakyti, kiek ir kokių virvių jis yra nuvijęs per visą savo gyvenimą. Ir šiandien kaime dar galima rasti jo nuvyta virve pririštą besiganantį gyvulį.

Grūšlaukėje gyvenantis Antanas Reinikis mielai demonstruoja, kaip vejamos virvės.

A.Reinikis sako, jog dabar mažai kas beveja virves. Net pats virvės vijimo procesas niekam nebėra įdomus.

Virves vyti jis pradėjo dar vaikas būdamas. Anksčiau jas vydavo iš kanapių ir linų. Dabar veja iš šienui ar šiaudams surišti naudojamo plono sintetinio pluošto.

Pašnekovas teigė, jog virves vyti išmoko stebėdamas suaugusius. Anksčiau, po Visų šventųjų, ilgais vakarais vyrai vydavo virves, o moterys verpdavo, ausdavo.

Virvės buvo naudojamos arkliams supančioti, karvėms pririšti, vadelėms. Dviejų arklių vadelėms reikėdavo nuvyti apie 10 metrų virvės, o karvei pririšti - apie 5–6 metrus.

Virvėms vyti A.Reinikis naudoja dar iš giminaičio paveldėtus, beveik šimto metų senumo matarus. Šiuos matarus jis atnaujino - susidėvėjusias dalis pakeitė metalinėmis, padarytomis iš dviračio pompų. Tačiau medinės dalys, padarytos iš karklo ir eglės, liko nepakeistos.

Virtuvėje, netoli durų, pritvirtintas metalinis kablys, kuris gali laisvai suktis. Jis reikalingas pritvirtinti virvės galą, pradėjus ją vyti.

Nepakanka vien nuvyti virvę - reikia tinkamai užtvirtinti jos galus, kad neiširtų, o kartais ir kilpą padaryti.

Pašnekovas pamena, kad seniau žmonės vydavo virves ir iš liepos karnos - nuluptos žievės. Kad gautum liepos plaušą, karną reikėdavo mirkyti vandenyje apie 3 – 4 savaites. Vėliau, atskyrus plaušus, iš jų buvo vejamos virvės. Iš liepos nuvyta virvė buvo net tvirtesnė už pakulinę. Ji buvo standi ir elastinga. Net išdžiūvusi neprarasdavo šios savybės.

Liepos karnos buvo naudojamos ne tik virvėms vyti, bet ir vyžoms, naginėms, krepšiams gaminti.

Grūšlaukiškis moka pinti ir krepšius. Krepšys kaime – būtinas rakandas. Nors paskutiniu metu jų nebepina, bet namuose yra dar ne vienas jo nupintas krepšys. Krepšius jis pynė iš žilvičių, eglės šaknų. Krepšiai, nupinti iš eglės šaknų, – tvirtesni ir patvaresni, ir sutrūnija ne taip greitai kaip žilvitiniai.

- Krepšiui pinti tinka ne bet kokios eglės šaknys. Reikia žiūrėti, kad ji augtų atokiai nuo kitų eglių ir nebūtų susipynusios jų šaknys,- krepšių pynimo ypatumais dalinosi pašnekovas.

Kretingos kultūros centro Grūšlaukės filialo vedėja Genutė Viskontienė sakė, jog A.Reinikis – žmogus, turintis auksines rankas. Jis dar moka mūryti krosnis bei iš skardos padaryti lietvamzdžius.

Be galo darbšti buvo ir šiemet mirusi Antano žmona Valerija. Būdama akla ji vąšeliu mezgė šlepetes bei kilimėlius. Siūlus žmonai megzti suruošdavo vyras.

G.Viskontienė apgailestavo, kad šiandien nėra jaunimo, norinčio perimti A.Reinikio patirtį - pinti krepšius ar vyti virves.

• Rašyti komentarą (0)