– Manau, kad ne. Manau, kad mums svarbiau yra įvaizdis – o ką žmonės pagalvos? Pagal įsigalėjusį stereotipą pas mus kapas turi būti išpuoštas, ypač – prieš Vėlines, daug žvakių, gėlių. Pramonininkai stengiasi prigaminti kuo įmantresnių žvakių, plastiko gėlių, nors mirusiajam to nereikia. Jam reikia tik mūsų maldos.
Vaida MĖČIŪTĖ:
– Žmonės negalvoja apie tai, kad išdegusias žvakes išveš į atliekų sąvartynus, kur jos dūlės šimtmečius, nes vaškuoti indeliai netinka perdirbti. Savo ydingais įpročiais tarnaujame tik verslui. Užtektų ateinant aplankyti mirusiųjų, nuo visos šeimos kapavietėje uždegti po žvakę, bet matau, kad dažniausiai ant kiekvieno kapo atskirai uždega. Kiti ateina, vėl uždega taip ir susidaro krūva žvakių.
Katerina LABANAUSKIENĖ:
– Mes pagalvojame: perkame vieną didesnę kokybišką žvakę ir jos dėklą panaudojame ne sykį. Tokia žvakė tarnauja iki 5 metų, atėjęs aplankyti mirusiųjų, vis pakeiti jos vidų. Turime 4 artimųjų kapus, bet neapkrauname jų žvakėmis. Manau, kad ekologijos savo pavyzdžiu reikia mokyti vaikus nuo mažens, nes suaugusiųjų mąstymą ir įpročius pakeisti sunku.
Vytautas GIEDRA:
– Perkame tik įdėklus ir įstatome į daugkartinio naudojimo žvakių indelius – įdėklai lengvi ir paprastai įdedami. Ateini bet kada ir uždegi. Savaime aišku, žvakių stiklų neperdirba, gaila, kad jų tiek priverčia į kapinių konteinerius. Antra vertus, kiti žmonės neturi kur laikyti panaudotų indelių – po Vėlinių nurenka nuo kapų ir išmeta.
Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
