Paviliojo ir įtraukė Klaipėdos krašto tarpukario kinas

Klaipėdietis kultūrologas kino kūrėjas Kęstutis Meškys, susidomėjęs prieškario kinu, rengiasi išleisti knygą, kurioje bus apžvelgta ir situacija Kretingoje.

Klaipėdietis kultūrologas, kino prodiuseris ir kino klubo „8.1/2“ įkūrėjas Kęstutis Meškys baigia rengti studiją apie prieškario Klaipėdos krašto kiną, apžvelgdamas ir tolimesnius Vakarų Lietuvos regionus iki Telšių, Skuodo, Tauragės. Surinktą medžiagą jis ketina išleisti atskira knyga „Klaipėdos krašto kinas. Faktai. Vardai. Kontekstai“. 

Duoklė gimtajai Klaipėdai

Klaipėdos kraštas yra specifinis mūsų šalies istorijos visumoje, savita jo kultūra, tarpukariu vyravo ryškūs socialiniai skirtumai. Jame nuolatos vyko Kauno valdžios ir krašto autonominėje valdžioje buvusių provokiškų elementų konfrontacija, kuri atsispindėjo ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, taip pat – ir kino veikloje. „Su būsima mano knyga išėjo taip, kaip tėvams su labiau skriaudžiamu vaiku – jis tampa labiau mylimu. Taip ir man  norėjosi priminti apie istorijos mėtomą vėtomą Klaipėdos kraštą, jo spalvingą ir kiek primirštamą praeitį“, – pusiau juokais, pusiau rimtai apie tai, kaip susidomėjo Klaipėdos krašto istorija, prieškario kinu, kalbėjo būsimos knygos autorius.

Jis sakė esąs gimęs Klaipėdoje, tačiau likimas jį nubloškė į Peterburgą, kur dirbo televizijoje ir kino  kūrybos srityse. Po nepriklausomybės grįžo į Lietuvą, dėstė kiną ir medijas, kultūrologiją Lietuvos Dailės akademijoje, Klaipėdos universitete, kolegijose. 

K. Meškys neslėpė pajutęs norą savaip grąžinti skolą Klaipėdai – savo gimtinei, todėl pirmiausiai ėmėsi rinkti medžiagą dokumentinei kino juostai „Anikė. Meilės istorija“, kuri  visuomenei buvo pristatyta prieš dvejus metus. „Rinkdamas medžiagą apie įstabią Anikės meilės istoriją, aptikau įdomių faktų apie Klaipėdos ir apylinkių kiną, aktorius, kurie prieškariu įėjo į Europos ir net pasaulio kino elitą“, – sakė pašnekovas.

Nemažai surinktos medžiagos liko už kadro, K. Meškys ją dar papildė iš tarpukario lietuviškos ir vokiškos spaudos, privačių archyvų, Lietuvos muzikos, teatro ir kino, o taip pat – Mažosios Lietuvos istorijos, kitų muziejų, ir taip gimė šios knygos idėja. 

Veikė modernūs kino teatrai

Nors knygos pavadinimas orientuoja į prieškariu daugiausiai vokiečiams priklausiusio Klaipėdos krašto kiną, tačiau, patikino K. Meškys, joje bus apžvelgiamas ir Vakarų Lietuvos regionas, mat, apie jį, taip pat – ir jo kiną buvo nemažai rašoma tarpukario Klaipėdos spaudoje. 

Vokiečių kino kūrėjai stengėsi prastumti  į šį vokiečių kultūros įtakoje buvusį kraštą savus filmus – šie pradžioje  buvo nebylūs,  tad vyko arši kova dėl lietuviškų titrų,  filmų reklamos, lietuviškos kronikos rodymo. Pašnekovo žodžiais, jam buvo įdomu atsekti, kaip vyko tie procesai, kaip filmai pasiekdavo kraštą, čia buvo platinami ir koks buvo repertuaras. 

Prieškariu Klaipėdoje kinas buvo viena pagrindinių miestiečių pramogų. Veikė 3 vieši kino teatrai –„Apollo“, „Kamer Lichtspiele“ ir „Capitol“, kuriuose buvo rodomi Vakaruose sukurti – daugiausia vokiečių ir gerokai mažiau Holivudo, italų, prancūzų, rusų – filmai. Tuos tris kino teatrus valdė vokiečių ir žydų verslininkai. Buvo bandymų atidaryti ir lietuvišką kino teatrą „Liepsna“, tačiau konkurenciją pajutę vokiečiai jį numarino. Žydai 1930 m. taip pat buvo atidarę  modernų kino teatrą „Kapitolijus“ (šalia dabartinės  Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos), kuris bandė pranokti vokiškų filmų dominavimą krašte, ėmėsi rodyti lietuvišką kino kroniką, dėl ko buvo daugiau mėgstamas vietinių  lietuvių. Bet, pajutę besiartinant nacių pavojų, apie 1937–1938 m. jį perdavė lietuviams. 

Iš Klaipėdos krašto kilusios garsios aktorės Šarlotė Susa (kairėje) ir Kornelija Bruch.

Kino įranga buvo moderni: buvo rodomi spalvoti filmai, „Kapitolijuje“ – netgi stereofilmai, kuriems žiūrėti  reikėdavo specialių akinių. Tačiau, pastebėjo K. Meškys, Klaipėda, lyginat su Kaunu, nebuvo turtinga kino teatrų, tarkim, Kaune prieš karą jų būta iki 17, Rygoje – net 30.

Kino kūrėjas atkreipė dėmesį, kad ir su Klaipėdos kraštu besiribojančioje Kretingoje jau 1925 m. buvo atidarytas pirmasis kino  teatras „Aidas“, nors yra žinoma, kad taip vadinamas „skrajojantis“ kinas čia apsilankydavo ir gerokai anksčiau. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „Aide“ mėgo lankytis inteligentija, o salėje per seansus trūkdavo vietų, nors filmų kokybė ir aparatūra daugelio ir netenkino. Techniškai modernus kinas su didžiule žiūrovų sale  Kretingoje atsirado 1934 m. Rapolo Žygo iniciatyva: jis buvo atidarytas Šv. Antano rūmuose, kur jau buvo rodomi garsiniai filmai. 

Klaipėdietės – Holivudo elite

Iš Klaipėdos krašto kilusių aktorių ir prodiuserių yra nemažai, bet lietuviškų pavardžių – vos kelios. Dauguma jų pasitraukė į Vakarus (galėjo būti ir Rytprūsiuose išžudyti), čia jie keitė pavardes arba save laikė vokiečiais. Klaipėdos krašto kino žvaigždėms, kurios mažai žinomos tiek kino mėgėjams, tiek kino tyrėjams,  K. Meškys paskyrė visą knygos skyrių. Dominuoja moteriškos pavardės.

Nuo Kretingalės, iš Gaušių kaimo dvarvietės, buvo kilusi Šarlotė Susa, kurią JAV kino spauda vadino antrąja Greta Garbo, nes ji talentingai ir vaidino, ir šoko, dainavo. Jos tėvas pagal kilmę – šveicaras, dirbo pieno inspektoriumi dvare, motina – italė. „Gal tai tik sukurta aktorės kilmės legenda, tai visada buvo  populiaru tarp kino aktorių ir kūrėjų, – pastebėjo K. Meškys. – Bet aišku, kad savo sceninį vardą Susa ji pasirinko pagal savo motiną.“

Kita aktorė, kilusi iš Šilutės, Kornelija Bruch, sukūrusi vaidmenų kone 20-yje filmų: ji vaidino žinomose kino juostose „Martina“, „Niekada nesakyk sudie“, „Istambul“, „Anoniminiai laiškai“, „Žudikas be žmogžudystės“. Buvo  pakviesta vaidinti į bendrą vokiečių-amerikiečių filmą apie 1948 m. sovietų Berlyno blokadą, ir tas vaidmuo ją išgarsino. Ją pastebėjo JAV kino kompanijos „25th Century Fox“ kūrėjai. Tačiau debiutas Holivude nebuvo sėkmingas, nes jai reikėjo vaidinti rusų karininkę, Kornelija šio vaidmens atsisakė ir grįžo į Vokietiją.

Iš Tauragės krašto kilusi Mari Aldon (Aldona Pauliutė) išvyko į JAV. Čia  jos karjera buvo gerokai sėkmingesnė ir taip susiklostė, kad pokariu, 1960-aisiais, ji tapo ryškia Holivudo žvaigžde.

Kretingos kino teatras Šv. Antano rūmuose

Teko bendrauti su žvaigždėmis 

K. Meškys galėtų valandų valandas pasakoti, kaip susiklostė prieškario kino žvaigždžių likimai. Jis taip pat išskyrė įdomų faktą, kad vieną pirmųjų „Oskarų“ 1927 m. pelnė režisieriaus Fridricho Vilhelmo Murnau sukurta kino juosta „Saulėtekis“ pagal Klaipėdos krašto rašytojo Hermano Zudermano apysaką „Kelionė į Tilžę“. 

Tos pačios apysakos motyvais 1959 m. buvo sukurta kino juosta „Jonas ir Erdmė“ (režisierius Viktoras Viko), kuriame vaidino legendinio režisieriaus Frederiko Felinio žmona Džuljeta Mazina, – o įdomiausias faktas, kad K. Meškiui yra tekę su ja gyvai bendrauti, rengiant publikaciją žurnalui „Kinas“.  

Savo studiją K. Meškys ketina užbaigti kitų metų pradžioje, o  po to teks  rūpintis lėšomis, kad ją išleistų atskira knyga. Ir tai dar ne pabaiga: K. Meškio susidomėjimas kinu vis auga, atsiranda vis daugiau medžiagos, ryškių pavardžių, vieni faktai „aplimpa“ kitais, todėl jo planuose – dar ir ne mažiau įdomi  Vakarų Lietuvos pokario kino istorija.

• Rašyti komentarą (10)