Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar tikslinga buvo vėl riboti automobilių stovėjimo laiką Rotušės aikštėje Kretingoje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Ružanų miesto herbas su šv. Kazimiero, stovinčio rožių vainike, atvaizdu. Herbas suteiktas 1637 m.

Šiemet sukako 565 metai, kai gimė šventasis Kazimieras – Lietuvos ir Lenkijos dangiškasis globėjas. Jis taip pat laikomas jaunimo, Maltos (Joanitų) ordino, viešajai tarnybai pasišventusių žmonių ir amatininkų, Vilniaus arkivyskupijos, Radomo ir Drohičino vyskupijų, Palermo (Italija), Ružanų (Baltarusija), Kvėdarnos, Nemunaičio ir Darsūniškio globėju, o Venesueloje jo garbei pavadintas San Kazimiro de Gviripos miestas. Nuo XVII a. vidurio iki XX a. 3 dešimtmečio šv. Kazimieras buvo ir Kretingos globėjas, o jo atvaizdas naudotas miesto antspaude ir herbe.

Karalaitis Kazimieras į šį pasaulį atėjo 1458 m. spalio 3 d. Krokuvos karališkoje Vavelio pilyje, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir austrų princesės Elžbietos Habsburgaitės šeimoje. Iš pradžių jį auklėjo motina, išugdžiusi tvirtus dorybės, kuklumo, dievobaimingumo ir pamaldumo daigus. Nuo devynerių metų berniuką mokė ir auklėjo istorikas, Krokuvos kanauninkas Janas Dlugošas, italų humanistas, poetas Filipas Buonakorsi-Kalimachas.

Kazimieras Leonas Sapiega, apie 1637 m. suteikęs Karolštatui arba Kretingos miestui herbą su šv. Kazimiero atvaizdu.

Nuo vaikystės berniukas pagal motinos liniją buvo rengiamas tapti Vengrijos karaliumi. Todėl 1471 m. prasidėjus šioje šalyje politiniams neramumams, prieš karalių Matjašą I sukilę vengrų didikai pakvietė Kazimierą užimti sostą. Su samdinių kariuomene išžygiavęs sostinės Budos link, netrukus buvo priverstas grįžti atgal, nes vengrų didikai atsisakė palaikyti jo pretenzijas į sostą. Po šio žygio, per kurį trylikamečiui jaunuoliui teko patirti karo žiaurumus, jis tapo dar labiau pamaldesnis, o dvariškiai ne kartą ankstų rytą sutikdavo jį besimeldžiantį prie dar užrakintų bažnyčios durų. Pasinėręs į tikėjimą, jis pasižadėjo laikytis skaistybės, atsisakė vesti Vokietijos imperatoriaus Frydricho III dukterį.

Paskatintas tėvo, 1475 m. įsitraukė į valstybės valdymą, o vyresniajam broliui Vladislovui tapus Bohemijos karaliumi, liko pagrindiniu Lenkijos karaliaus sosto įpėdiniu. Tėvui 1479 m. išvykus į Lietuvą, karalaitis nuo 1481 m. buvo karaliaus vietininkas Lenkijoje. 1483 m. tėvas jį pasikvietė į Vilnių, paskirdamas Lietuvos pakancleriu. Tačiau į Lietuvą jaunuolis atvyko jau sirgdamas klastinga džiova, dėl kurios, keliaudamas su tėvu į lenkų bajorijos suvažiavimą Liubline, buvo priverstas apsistoti Gardine. Jame 1484 m. kovo 4 d. 26-metis karalaitis iškeliavo amžinybėn. Jo kūnas buvo parvežtas į Vilnių ir palaidotas arkikatedros Švč. Dievo Motinos koplyčioje.

Darsūniškio herbas su šv. Kazimiero atvaizdu. 1791 m.

Netrukus jo kapą ėmėsi lankyti maldininkai, kurie, tikėdami dorai ir dievobaimingai gyvenusio karalaičio šventumu, čia ateidavo pasimelsti, pasižadėti, prašyti užtarimo, patirti malonių. Dėkodami už išklausytas maldas, sulauktą pagalbą ir patirtas malones palikdavo votus. Vis plačiau ir garsiau stebuklinga galia garsėjantis kapas paskatino karalaičio brolį, Lenkijos ir Lietuvos valdovą Žygimantą Senąjį, Vilniaus vyskupijos kapitulą ir pranciškonus kreiptis į popiežių Leoną X, prašant Kazimierą paskelbti šventuoju. 1520 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Fereris susipažino su plintančiu Kazimiero kultu, aprašė karalaičio gyvenimą ir parengė liturginius jo garbinimo tekstus. 1521 m. popiežius Leonas X paskelbė bulę, kuria Kazimierą kanonizavo. Bulę įteikė Plocko vyskupui Erazmui Ciolekui-Viteliui, kuriam 1522 m. Romoje nuo maro mirus, ji ir kiti su kanonizacija susiję dokumentai prapuolė.

Nežiūrint to, Kazimiero gyvenimo aprašymas XVI a. pab. buvo įtrauktas į martirologą – katalikų kankinių, šventųjų ir jiems skirtų švenčių katalogą. Vatikano archyve radus Leono X bulės kopiją, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Zigmantui Vazai pavyko pasiekti, kad popiežius Klemensas VIII 1602 m. lapkričio 7 d. paskelbtų naują bulę dėl Kazimiero paskelbimo šventuoju. Ta proga 1602 m. arkikatedros koplyčioje buvo atidarytas karstas, kuriame aptikti per 118 metų puikiausiai išsilaikę šventojo palaikai. Šv. Kazimiero pagerbimo diena buvo paskelbta kovo 4-oji – jo mirties diena.

Kvėdarnos herbas su priešais Šventąjį Raštą ir lelijos šakelę klūpančio šv. Kazimiero atvaizdu. 1792 m.

Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniaus šv. Stepono bažnyčioje. Per jas iš bažnyčios į arkikatedrą surengta iškilminga procesija, kurioje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus bulė. Šv. Kazimiero karstas buvo iškeltas iš kriptos ir arkikatedroje pastatytas viešai pagerbti. Paskutinę iškilmių dieną vyskupas Benediktas Vaina pašventino prie jėzuitų kolegijos kertinį Šv. Kazimiero bažnyčios pamatų akmenį. 1636 m. šventojo palaikai perkelti į specialiai arkikatedroje įrengtą Šv. Kazimiero koplyčią.

Po kanonizacijos šventojo Kazimiero kultas sparčiai plito Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje. Be Vilniaus, dar viena šventojo vardu konsekruota bažnyčia 1605 m. iškilo Mogiliave (Baltoji Rusia). 1613 m. šventasis Kazimieras buvo paskelbtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užtarėju, o 1636 m. – Lietuvos ir Lenkijos dangiškuoju globėju. Jo kultas pasiekė net Italiją – Palermą, Florenciją ir Neapolį. Kazimiero vardu imta masiškai krikštyti tiek didikų, tiek ir varguomenės šeimose gimusius kūdikius. Šventąjį imta vaizduoti Magdeburgo teisę gavusių miestų herbuose ir antspauduose.

Pirmasis šv. Kazimierą savo valdomų miestų globėju pasirinko Lietuvos didysis raštininkas Kazimieras Leonas Sapiega, rezidavęs garsiojoje Ružanų rezidencijoje (Baltoji Rusia). Pagal vietovės vardą iki tol miesto simboliu buvo laikoma rožė. Šv. Kazimierui tapus Lietuvos ir Lenkijos globėju, jo bendravardis valstybės veikėjas Kazimieras Leonas Sapiega 1637 m. birželio 20 d. išrūpino Ružanams Magdeburgo privilegiją ir suteikė naują herbą. Jame buvo pavaizduotas sidabro fone viduryje raudonų rožių su žaliais lapeliais vainiko stovintis šv. Kazimieras, vilkintis aklinai susegtą purpurinę karališkąją mantiją su balta šermuonėlių kailių apykakle, ant galvos, kurią juosia geltonas nimbas, dėvintis Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūną. Dešinėje rankoje jis laiko priešais krūtinę iškeltą geltoną kryžių, o kairėje – lelijos šakelę, simbolizuojančią skaistybę.

Čapskių muziejuje Krokuvoje saugomo Karolštato (Kretingos) miesto 1777 m. antspaudo piešinys

Manoma, kad tais pačiais metais Kazimieras Leonas Sapiega pakeitė ir iš mirusio brolio Jono Stanislovo Sapiegos paveldėto Karolštato, arba Kretingos, miesto herbą. Po paveldėjimo jo parašu ir asmeniniu antspaudu 1636 m. gegužės 23 d. patvirtintoje privilegijoje dėl Magdeburgo teisės suteikimo Kretingai nėra jokių užuominų apie herbo pakeitimą. Šioje privilegijoje, kurią 1609 m. sausio 23 d. išdavė Jonas Karolis Chodkevičius, rašoma, kad magistrato antspauduose leidžiama naudoti Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu Jėzumi atvaizdą. Tačiau vėlesni dokumentai liudija, kad nuo XVII a. vidurio magistratas naudojo antspaudą su šv. Kazimiero simboliu.

Karolštato, arba Kretingos, magistrato antspaudas su šv. Kazimiero atvaizdu, naudotas XVII a. II p.–XVIII a. 3 deš.

Šv. Kazimierą buvus Kretingos globėju liudija mažiausiai du antspaudai. Vienas jų – Karolštato (Kretingos) magistrato 1777 m. dokumento lako antspaudas, saugomas Krokuvos Čapskių muziejuje. Čia jį aptiko ir 1935 m. knygoje apie Lietuvos miestų herbus paskelbė lenkų numizmatas ir muziejininkas Marijanas Gumovskis. Šis antspaudas statmenai ištęsto ovalo pavidalo, jo centre, kaip ir Ružanų herbe, rožių vainiko viduryje visu ūgiu pavaizduotas šv. Kazimieras, stovintis ant pakilumos. Šventasis su didžiojo Lietuvos kunigaikščio karūna ant galvos vilki apačioje prasegtą kunigaikščio mantiją su plačia šermuonėlių apykakle ir rankogaliais. Skirtingai nuo Ružanų herbo, rankas šventasis išskėtęs į šalis, kairėje rankoje laiko lelijos šakelę, o dešinėje – krucifiksą (kryžių su Nukryžiuotojo figūrėle). Atvaizdą lanku juosė užrašas, kuris ištrupėjęs, todėl neįskaitomas.

Į šį antspaudą labai panašus privačioje kolekcijoje saugomas spaudas, kurio antspaudas 2004 m. pateko į Kretingos muziejų. Nuo aprašytojo jis skiriasi tik tuo, kad šventąjį juosiančios rožės sudaro nedidelį pusvainikį, o antspaudo pakraščiuose išliko užrašas lotynų kalba: „PAVLVS ? SAPIEHA ? PALA ? WILNEN ? SVERE ? DVX ? EXERCI ? MAG ? DVCA ? LITVAN / CIWI ? CARLOLSTADIVN AL. CROTING.“ („Paulius ? Sapiega ? Vilniaus ? Vaivada ? Lietuvos ? Didžiosios ? Kunigaikštystės ? Didysis ? Etmonas / Karolštato ? arba ? Kretingos ? Miestas). Užraše paminėtas vardas liudija, kad šį spaudą savo dokumentams antspauduoti magistratas naudojo 1656–1720 m., Kretingą valdant kunigaikščiui Kazimierui Jonui Povilui Sapiegai.

Ženkliukas su Kretingos herbu. Rusijos imperija, apie 1890 m.

Ružanai ir Kretinga (Karolštatas) ilgą laiką buvo vieninteliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai, kuriuos globojo šv. Kazimieras. Tačiau prabėgus maždaug 150-čiai metų herbus su šio šventojo atvaizdu gavo dar trys Lietuvos miesteliai: 1791 m. – Darsūniškis, o 1792 m. – Kvėdarna ir Nemunaitis. Nemunaičio ir Darsūniškio herbuose šv. Kazimiero atvaizdas nedaug kuo skiriasi nuo Ružanų ir Kretingos – juose nėra rožių vainiko, Nemunaičio šv. Kazimieras žvelgė į dešinėje rankoje iškeltą kryžių, o Darsūniškio herbe šventojo pagrindiniai atributai sukeisti vietomis: kryžius – kairėje, o lelijos šakelė – išskėstoje dešinėje rankoje.

Gerokai nuo jų skiriasi Kvėdarnos herbas. Originale šv. Kazimieras pavaizduotas vienplaukis, su auksine aureole, klūpantis priešais ant stalo padėtą Šventąjį raštą ir lelijos šakelę, rankas laikantis priešais save delnais atsuktas į priekį, vilkintis mėlyną žiponą, ant kurio užsimetęs raudoną karališkąją mantiją, puoštą šermuonėlių kailiais. Ant stalo užtiesta žalia staltiesė, kurios kraštai apsiūti aukso siūlais. Šalia šventojo ir stalo ant grindų guli paversta didžiojo Lietuvos kunigaikščio karūna, rodanti, kad Kazimieras atsisako jo rangui skirtos žemiškosios garbės ir titulų. Tiesa, 2000 m. dailininko Juozo Galkaus patobulintame herbe neliko stalo, o Šventasis Raštas ir lelijos šakelė atsidūrė iškeltose šventojo rankose. Tik kunigaikščio karūna liko gulėti paversta rudoje skydo papėdėje.

Šv. Kazimiero paveikslas Kretingos bažnyčioje. Dail. Pranciškus Šatkevičius, 1828 m.

Jolantos Klietkutės nuotr., 2021 m.

Carinei Rusijai aneksavus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Kretinga XVIII a. pab. neteko Magdeburgo teisės, t. y. prarado savivaldą. Buvo primiršti ir miesto simboliai: rotušė nugriauta, o herbas antspauduose nebenaudojamas. Tik XIX a. antroje pusėje susidomėjus istorine heraldika, imta atnaujinti miestų herbus, pritaikant juos naujai politinei situacijai. Vienoje apie 1890 m. Rusijos imperijoje išleistoje heraldinių ženkliukų serijoje matome ir Kretingai skirtą ženkliuką su istorinio jos globėjo šv. Kazimiero atvaizdu.

Šiame ženkliuke šventasis vaizduojamas schematiškai, stovintis žydrame fone, su tamsiai raudonais batais, kūną gaubiančia raudona mantija ir kunigaikščio karūna ant galvos, kurią juosia baltas nimbas. Abi rankas suglaudęs ties juosmeniu, kairėje laiko geltoną kryžių, o dešinėje – leliją su aukštai iškilusiu geltonu žiedu. Skydo viršutiniame kairiajame kampe mėlyname stačiakampyje vaizduojamas bronzos spalvos Kauno gubernijos simbolis – Kaune 1843 m. rusų pasistatytas paminklas 1812 m. pergalei prieš Napoleono kariuomenę atminti. Virš skydo horizontaliai ištęsto balto stačiakampio fone yra iškilus Kretingos pavadinimas rusų kalba kirilicos rašmenimis: „??????????“. Panašu, kad šis herbas carinės Rusijos laikas buvo patvirtintas po 1860 m., kai panaikinus baudžiavą miestiečių luomui priskirtiems pirkliams ir amatininkams buvo leista išsirinkti savivaldybę – miesto valdybą ir seniūną.

Nemunaičio herbas su šv. Kazimiero atvaizdu. Dail. Juozas Galkus, 1999 m.

Šv. Kazimiero atvaizdas Kretingos miesto simboliu buvo naudojamas ilgiausiai – beveik 290 metų. Tačiau Lietuvai atkūrus valstybingumą jis buvo pamirštas, o Kretingai 1924 m. atgavus miesto savivaldą, skulptorius Antanas Aleksandravičius sukūrė naują herbą su ant visų keturių kojų stovinčio liūto atvaizdu. Sovietmečiu miesto simboliu tapo 1970 m. dailininko Vytauto Kalinausko sukurtas herbas, kuriame vaizduojama pagrindinė grafų Chodkevičių giminės herbo figūra – ant užpakalinių kojų stovintis grifas su iškeltu kalaviju letenoje. Šį ženklą, kuris nevisiškai atitiko heraldikos taisykles, 1989 m. patobulino dailininkas Andrius Surgailis.

Po nepriklausomybės atkūrimo miestams ir miesteliams suskubus susigrąžinti savo istorinius simbolius, Lietuvos heraldikos komisija apsiėmė atkurti istorinį Kretingos herbą, jam parinkdama Magdeburgo teisės suteikimo privilegijoje minimą Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu Jėzumi simbolį. Kadangi originalių herbo atvaizdų nėra išlikę, buvo naudojamasi kitų kraštų analogijomis ir hagiografija. O herbo su šv. Kazimieru, kurio atvaizdai antspauduose išlikę, atgaivinimo galimybė net nebuvo svarstoma.

Tad šiandien Lietuvoje herbus su šv. Kazimiero atvaizdu tebeturi Žemaitijoje esanti Kvėdarna, Nemunaičio miestelis Dzūkijoje ir Kašiadorių rajone prie Nemuno įsikūręs Darsūniškis.

Šiuolaikinis Kvėdarnos herbas su klūpančio šv. Kazimiero atvaizdu.

Dail. Juozas Galkus, 2000 m.

Kretingoje buvusį jos globėją beprimena Šv. Kazimiero paveikslas, įrėmintas pranciškonų bažnyčios Šv. Onos altoriuje. Bažnyčios inventoriai ir vizitacijos aktai liudija, kad Šv. Kazimiero paveikslas šiame altoriuje buvo pakabintas vietoje Švč. Trejybės paveikslo apie 1820 m. Dabartinį paveikslą, pasak meno istorikės Rūtos Janonienės, 1828 m. nutapė Pranciškus Šatkevičius. Atliekant 2011 m. restauravimo darbus nustatyta, kad šv. Kazimieras buvo užtapytas ant ankstesnio paveikslo.

Pranciškaus Šatkevičiaus tapytame paveiksle šv. Kazimieras pavaizduotas visu ūgiu, vienplaukis, stovintis basas ant raudonų ir gelsvų plytelių parketo. Jis rudais, ant pečių garbanomis krentančiais ilgais plaukais, vilki purpurinę karališkąją mantiją su šermuonėlių kailio apvadais ir apykakle, kairėje per alkūnę priešais krūtinę sulenktoje rankoje laiko lelijos šakelę, o dešinėje šiek tiek pakeltoje rankoje – kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra. Galvą palenkęs dešinėn pusėn, žvelgia į laikomą kryžių. Krūtinę puošia geltono metalo kryžius, pakabintas ant aukso spalvos kaspino. Paveikslo kairėje pusėje šalia šventojo nutapytas žemas staliukas, užtiestas žalia, aukso siūlais apsiūtais kraštais staltiese, ant kurios padėta Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna. Ne ant galvos dėvima, o ant stalo padėta karūna liudija, kad karalaitis Kazimieras atsisako jo luomui skirtų žemiškų titulų, o rankose laikomas kryžius ir lelija patvirtina jį pasirinkus tikėjimą ir skaistybę. Dešinėje paveikslo pusėje fone matosi Vilniaus arkikatedros fasadas, kairėje, tolimajame plane, ant kalno stūkso pilis, o pakalnėje vos įžiūrimi rūmų kontūrai.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas