Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Įžymus prieškario Panevėžio fotografas Antanas Patamsis (kairėje) ir jo anūkas dailininkas kraštotyrininkas Artūras Patamsis, grafikos vaizdais įamžinantis senąją Kretingą.

Savo senelio Antano Patamsio, garsaus prieškario Panevėžio fotografo, o emigracijoje JAV – tautos šviesuomenės elito ir nepriklausomybės siekio sambūrio atstovo, pranciškonų mecenato gyvenimą jo anūkas kretingiškis inžinierius, dailininkas, kraštotyrininkas Artūras Patamsis prilygina garsiojo Roberto Zemeckio filmo „Forestas Gampas“ pagrindiniam personažui. Nors jiedu – senelis ir anūkas – realiai niekada gyvenime nesusitiko, tačiau ne tik kraujo ryšys, bet ir likimo vingiai bei nuveikti darbai juos abu susiejo su Kretinga.

Karo pabaigoje A. Patamsis (dešinėje) įvairiais keliais traukė Vokietijos link.

Prieškario Panevėžio ikonografas

Savo tėvo Antano Patamsio, gimusio 1908 m. Ukmergės krašte, gyvenimą pagal jo paties magnetofono juostose paliktus gyvenimo įrašus, gerai pažino jo duktė Gražina, Artūro motina, dukart aplankiusi JAV gyvenusį ir 1996-aisiais autokatastrofoje žuvusį tėvą. Artūras nuodugniai išnagrinėjo savo senelio biografiją, lygino ir tikslino faktus muziejuose, o neseniai besilankant Panevėžio muziejuje, netikėtai tapo ir laidos „Daiktų istorijos“ herojumi.

„Panevėžys įvertino mano senelio nuopelnus pagal tai, ką jis paliko savam miestui: jis buvo Karaliaus Mindaugo II pėstininkų pulko oficialus fotografas, net dukart įamžinęs Prezidento Antano Smetonos vizitą Panevėžyje. Aukštumų pasiekęs savamokslis fotografas, šio meno paslapčių išmokęs bajorų Montvilų, kurie buvo ne tik pažangūs ūkininkai, bet ir pramonininkai, kultūros puoselėtojai, dvare Troškūnuose. Jo tėvas, mano prosenelis Juozapas, tarnavo Troškūnų parapijoje maršalka. Beje, iš Troškūnų broliai pranciškonai 1939 m. persikėlė gyventi į Kretingos vienuolyną“, – pasakojimą pradėjo kretingiškis.

Šiuo laivu A. Patamsis 1948-aisiais su pirmaisiais lietuviais pabėgėliais pasiekė JAV krantus.

Po tarnybos kariuomenėje jo senelis atidarė savo fotoateljė, – visame Panevėžyje tuo metu dirbo tik du fotografai. „Tuo metu senelis surado sėkmingą verslo nišą: fiksavo istoriją, krašto vaizdus, mėgdavo įsilipti į bažnyčios bokštą, kad pamatytų, kaip keičiasi Nevėžis visais metų laikais. Buvo vertinamas kaip stiprus savojo krašto ikonografas“, – sakė A. Patamsis.

Tačiau ėmus plisti vokiečių gamybos fotoaparatams „Leika“, fotografo amatas nebebuvo pelningas, ir jis 1938-aisias perėjo dirbti į bendrovę „Lietūkis“ – dirbo malūno apskaitininku, namie turėjo telefoną, samdė tarnaitę.

Dalyvavo Sedos mūšyje

1944-ųjų liepos 21-oji tapo lemtinga diena Antano Patamsio gyvenime: jis dar buvo ir kariškis, tarnyboje pelnęs puskarininkio laipsnį, ir Panevėžio šaulių sąjungos tarybos narys. „Raudoniesiems pradėjus lipti ant kulnų, šauliams buvo duotas įsakymas susiburti. Mano močiutė Vladislava, vedina Tautvydu, jauniausiu iš trijų judviejų vaikų, kiti du – mano mama Gražina ir Pranciškus – liko pas senelius Troškūnuose, išlydėjo vyrą, nežinodama, kad atsisveikina visam gyvenimui“, – pasakojo Artūras.

Bendrystė su lietuvių šviesuomene užatlantėje: iš kairės – bendruomenės „Great Neck“ kuopos valdybos nariai A. Patamsis, Vincas Šmulkštys, Ona ir Juozas Kašubos, advokatas Vytautas Ciplijauskas.

Tą pačią naktį nuosavu motociklu jo senelis dar bandė grįžti – turėjo viltį pasiimti visą šeimą, bet nebespėjo, grįžo į rinktinės štabą. Rinktinė nusprendė trauktis į Žemaitiją, įsikūrė Plinkšiuose ir ruošėsi Sedos kautynėms, kurios įvyko spalio 7 d. Rinktinės štabe susipažino su tokiu pačiu vaikinu su motociklu, kaip ir pats – Valdemaru Adamkavičiumi, kuris vėliau tapo Valdu Adamkumi.

Rinktinė siekė kautis su besiveržiančia sovietų kariuomene – niekas tuomet nežinojo, kad vokiečiai prie jų nebeprisijungs. Mūšis buvo pasmerktas, nes lietuvių kariai iš vokiečių tegavo trofėjinius prancūziškus šautuvus be šovinių. Lietuviai traukėsi Barstyčių link, o sovietai juos pliekė kulkosvaidžiais į nugaras – tuomet žuvo apie 100 karių.

Iš Barstyčių per Kretingą buvo įsakyta trauktis į Karaliaučių, bet pakely, ties Priekule, pasibaigė benzinas A. Patamsio motocikle. Paslėpė jį griovyje. Tikėjosi grįžti pasiimti, nes užrašų knygelėje jis preciziškai užsirašė dar palikęs ir vizitinį kostiumą, baltus marškinius. Persirengęs civiliais rūbais, patraukė Klaipėdos uosto link, spėjo į paskutinį laivą, išplaukiantį į Pilou, dabartinį Baltijską. „Čia ir prasidėjo senelio odisėja“, – akcentavo jo gyvenimo faktus atkūręs anūkas.

Pirmas iš dešinės – vyskupas Paulius Baltakis, pirmas iš kairės – Antanas Patamsis.

Pabėgėlio dalia

Tačiau atplaukus prisistatė vokiečiai ir pradėjo rūšiuoti žmones – jie vis dar ruošėsi gintis. A. Patamsį išvežė priverstiniams darbams. Sunkvežimių koloną prižiūrėjo lenkų belaisviai, kurie pasiūlė Kioningsberge suskaldyti koloną ir taip sudaryti galimybę pabėgti – senelis iššoko prie katedros, įsimaišė į minią. Susitiko su dar dviem lietuviais ir pėsčiomis trijulė patraukė Bavarijos link, į Miuncheną. Pasiekus Leipcigą, juos suėmė, uždarė į stovyklą, po to pervežė į Halės miestą. Nugabeno į Šulenburgų dvarą ūkio darbams – šio dvaro valdytojas grafas Frederichas Verneris Šulenburgas ką tik buvo sušaudytas po nepavykusio pasikėsinimo į Hitlerį.

Ten ir pamatė apvykstant amerikiečius: Šulenburgų pilis buvo nacionalizuota, kraštas atiteko rusams, o belaisviams pasiūlė trauktis į pabėgėlių stovyklas. Taip A. Patamsis pateko į Viurcburgo stovyklą, kur ir vėl susitiko su V. Adamkumi, apsikeitė adresais – šią užrašų knygelę, kaip senelio palikimą, greta kitų dokumentų ir fotografijų, šiandieną saugo anūkas.

Stovykloje Viurcburge A. Patamsis vėl atidarė fotoateljė ir iš ilgesio namiškiams pavadino ją Gražinos vardu. Yra padaręs V. Adamkaus ir prezidento Kazio Griniaus nuotrauką, – ši dabar saugoma V. Adamkaus muziejuje Kaune.

Užrašų knygelė, kurios viršuje, kairėje, įrašytas Adamkevičiaus Valdemaro (Valdo Adamkaus) adresas, bendražygiams susitikus pabėgėlių stovykloje.

Emigracijoje – su lietuvių šviesuomene

Nuo 1947-ųjų JAV pradėjo įsileisti pabėgėlius pas jų gimines. A. Patamsiui tai buvo tarsi išganymas, kadangi turėjo ten gyvenančią seserį Anną, mat, Artūro prosenelis Juozapas buvo išvykęs į užatlantę uždarbiauti, ten gimė Anna, kuri ir gavo JAV pilietybę, o 1927 m. išvyko ten gyventi.

Ir taip 1948 m. spalio 21-ąją pirmieji 142 lietuviai laivu „Generolas Juodasis (Bleck)“ iš Brėmerhafeno išvyko į JAV, – Antanas šią savo gyvenimo kelionę pavadino „Į kitą krantą“. Lietuvos daugiau jis nebepamatė.

Įsikūręs JAV, Niujorke, pradėjo nekilnojamojo turto verslą ir stipriai įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą, dainavo chore, dalyvavo saviveikloje. Ilgainiui įsigijęs žemės pasistatė namus, viršum kurių nuolat kabėjo dvi vėliavos – JAV ir Lietuvos trispalvė. „Senelis pasakė: ši vėliava kabės tol, kol būsiu gyvas“, – teigė anūkas.

Įsikūrė Otto Otepkos, JAV valstybės departamento saugumo biuro viršininko pavaduotojo, tyrusio ir Prezidento Džono Fidžeraldo Kenedžio nužudymo bylą, kaimynystėje. Artūras šiandieną saugo pluoštą nuotraukų, kuriuose užfiksuoti jų geros kaimynystės momentai, o taip pat bičiulystė su emigracijoje įsikūrusia Lietuvos šviesuomene: skautijos vadovu, publicistu, dainininku Viliumi Bražėnu, prieškario Kretingos mokesčių inspektoriumi Stepu Lukausku, politiniu veikėju, gydytoju Kaziu Bobeliu ir kitais.

Antanas Patamsis išvien su V. Adamkumi dalyvavo 10 lietuvių grupėje, kuri 1962-ųjų vasario 16-ąją Baltuosiuose rūmuose įteikė peticiją Prezidentui

D. J. Kenedžiui dėl sovietų okupacijos nepripažinimo.

Pranciškonų provincijolo Pauliaus Baltakio padėka mecenatui A. Patamsiui.

Senelio ir anūko nuopelnai Kretingai

Tapęs našliu, emigracijoje A. Patamsis vedė antrąkart – jo žmona tapo emigrantė nuo Kretingos, buvusi Kurmaičių mokyklos mokytoja Sofija Voroneckaitė.

„Kai aš pats 1982 m. pravažiavau per Kretingą – tuomet vykau susipažinti su savo būsimos žmonos Almos tėvais, pamačiau senąsias kapines, koplyčias – akmenų krūvą, pasakiau: čia bus mano miestas. Aš ir antrąjį – dizaino specialybės – diplominį darbą parengiau iš senosios Kretingos vaizdų. Matyt, vedė kažkoks prigimtinis šauksmas: kiek vėliau atradau sąsajų su savo senelio veikla būtent Kretingoje: jo geriausias draugas pranciškonų brolijos provincijolas vyskupas Paulius Baltakis, taip pat kilęs iš Troškūnų, buvo pargabentas ir palaidotas Kretingoje“, – kalbėjo pašnekovas, savo įspūdingais grafikos darbais įamžinęs daugybę istorinių miesto vietų, parašęs kelias komiksų knygas apie Kretingą.

Artūras vardijo savo giminaičių nuopelnus Kretingai: prosenelis Juozapas Patamsis stipriai rėmė Šv. Antano rūmų Kretingoje statybą – lėšas perdavė į JAV atvykusiam Augustinui Dirvelei, o po nepriklausomybės atkūrimo senelis Antanas davė auką dabartinei labdaros valgyklai įkurti. Dažnai viešėdamas Kanadoje, Antanas Patamsis gausiai rėmė Lietuvos pranciškonų vienuolyno ir koplyčios statybą Kenebunkporte.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas