|
|
|
Kijevo priemiestyje – liaupsės žmones gelbėjusiam lietuviui
„Mano vyro, Ukrainos didvyrio, kompozitoriaus Igorio Poklado protėviai galimai kalbėjo lietuviškai, nes gyveno Baltarusijoje netoli dabartinės Lietuvos sienos, o per šį karą mudu išgelbėjo lietuviškų šaknų turintis kazachas“, – šiais sutapimais stebėjosi 63 metų Svetlana Poklad. Kompozitorius su žmona vaikų nesusilaukė, tačiau jau daugiau kaip metus savo sūnumi vadina juos iš okupantų nasrų išgrobusį Konstantiną Gudauską. Pastarojo tėvas šilališkis Kęstas Gudauskas su berniuko mama susipažino tarnaudamas sovietų kariuomenėje Kazachstane. Ten sukūrė šeimą, kuri kelerius metus gyveno ir Lietuvoje, tačiau grįžusi į Kazachstaną vėliau iširo, ir berniukas liko gyventi su mama, o tėvas grįžo į Lietuvą. Tėvo įdiegtų katalikybės principų, patarimų užstoti skriaudžiamus ir silpnesnius sūnus niekada nepamiršo, ir užaugęs ėmė kritikuoti autoritarinį Kazachstano režimą. Tapęs vienu demokratinės opozicijos lyderių K. Gudauskas patyrė pasikėsinimus į gyvybę, saugumo policijos kankinimus ir kaulų sulaužymus, turto konfiskavimą. Išvarytas iš Kazachstano prieš ketverius metus K. Gudauskas apsigyveno Kijeve, ėmė vystyti nuosavą verslą, o vėl į gyvybei pavojingų įvykių sūkurį įtraukė prasidėjęs karas. Žinodamas, kad Konstantinas turi Kazachstano pasą, vienas bičiulis ėmė maldauti, kad šis surizikuotų nuvykti į Bučą ir pargabentų okupantų apsuptyje likusią žmoną su mažais vaikais. Tai buvo pati karo pradžia, kai Kijevo priemiestyje Bučoje įsitvirtinę priešai siekė apsupti ir užimti Ukrainos sostinę.
Gynėjams susprogdinus užtvanką ir ištvinus Irpinio upeliui, priešai negalėjo persikelti per upę ir iš pykčio ėmė plėšikauti, žudyti civilius Bučos gyventojus. Žudė, plėšikavo ir su Buča susieinančioje kurortinėje Vorzelio gyvenvietėje, kurioje gyveno kompozitorius I. Pokladas su žmona. Po to, kai Konstantinui pavyko iš Bučos į Kijevą pargabenti bičiulio šeimą, pagalbos ėmė maldauti kiti žmonės, mat niekas kitas nesiryžo tokiai rizikai. Teritorija tarp Kijevo ir Bučos buvo tapusi „pilkąja zona“, arba karo veiksmų teritorija, apšaudoma iš abiejų pusių. Konstantinas buvo vienintelis asmuo, nepabijojęs gabenti į Bučą vaistų ir maisto, o iš ten vežti sergančius ir nusilpusius civilius. Gabeno nepaisydamas rusų karių tardymų, mušimo ir grasinimo sušaudyti, nepaisydamas sužeidimų ir kontūzijos, patirtos bombai pataikius į jo mašiną. „Per karą vėl labai suartėjome su tėvu, susiskambindavom kiekvieną vakarą, jisai labai išgyveno dėl mano išvykų į Vorzelį, ir tai galimai turėjo įtakos infarktui, kuris baigėsi ankstyva jo mirtimi. Esu giliai tikintis katalikas ir spėju, kad tėvo globa iš ano pasaulio padėjo man išlikti gyvam tomis pavojingomis dienomis“, – kalbėjo Konstantinas.
Lietuviu save vadinantis vyras išgelbėjo 200 žmonių. Šią istoriją aprašė viso pasaulio žiniasklaida, o ukrainiečiai įamžino meniniame ir dokumentiniuose filmuose. Labiausiai ukrainiečiai Konstantinui yra dėkingi už kompozitoriaus I. Poklado išgelbėjimą. Likus trims mėnesiams iki karo I. Pokladas šventė savo aštuoniasdešimtmetį, ir prezidentas Volodymyras Zelenskis jam suteikė Ukrainos didvyrio vardą ir apdovanojimą. Lietuvoje šį kompozitorių greičiausiai nedaug kas žino, tačiau senesnės kartos žmonės, be abejo, yra girdėję jo dainas, kurios sovietmečiu dažnai skambėdavo radijuje ir televizijoje. I. Pokladas kūrė melodijas meniniams ir multiplikaciniams kino filmams, kūrė populiarias operetes, miuziklus, kurie buvo statomi visoje Sovietų sąjungoje. Tačiau labiausiai kompozitorius buvo garbinamas Ukrainoje, kur jo muzikiniai kūriniai iš teatrų afišų nedingsta jau šešiasdešimt metų, už ką I. Pokladas yra gavęs visus didžiausius šalies apdovanojimus. Nė vienas iš I. Poklado tėvų nebuvo muzikantas ir negrojo jokiais instrumentais, tačiau namuose buvusiu rojaliu berniukas savaime išmoko groti būdamas ketverių. „Muzikos garsai mane taip pakerėjo, kad grodavau nesustodamas ir viską pamiršęs iki sąmonės aptemimo“, – prisiminė kompozitorius. Kai mama vėliau sūnų nuvedė į muzikos mokyklą, mokytoja pasakė, kad nebeturi, ko jo mokyti, ir tėvai gavo imti privačias vieno profesoriaus pamokas. Melodijas I. Pokladas kurti irgi pradėjo vaikystėje, o būdamas penkiolikos sukūrė melodiją dainai, kuri laimėjo pirmą vietą jaunųjų talentų konkurse ir išpopuliarėjo radijuje. Po to garsūs solistai ėmė prašyti jaunuolio, kad kurtų šiems originalias dainas, o pelnomi honorarai tapo didesni už kultūros ministro algą. Mokantis konservatorijoje I. Pokladą išmetė iš komjaunimo, nes išvežtas dirbti į kolūkį kartu su kitais studentais suagitavo bendramokslius streikuoti dėl blogų darbo sąlygų ir kad nebuvo per didelį karštį aprūpinti geriamuoju vandeniu. Partiniai aktyvistai siūlė I. Pokladą išmesti ir iš konservatorijos, tačiau valdžia nesiryžo to padaryti, nes jo dainas jau buvo pamėgę šalies vadovai. Maskva siekė kompozitorių persivilioti, tačiau šis liko Kijeve ir kūrė ukrainietiškais motyvais. Kaip okupantai būtų pasielgę su kompozitoriumi, nežinia, tačiau pasitraukdami iš Vorzelio jie užminavo I. Poklado namą, sodą ir vieną bombą paslėpė po fortepijonu. „Mes tada slėpėmės rūsyje ir gyvenome didžiulėje baimėje, nes per sprogimus rūsyje ant galvų byrėjo tinkas, o gatve šalia važiuojant tankams drebėjo sienos“, – pasakojo kompozitorius. Aplinkiniais keliukais vežamas į Kijevą I. Pokladas nepasiėmė su savimi jokių apdovanojimų, nes bijojo, kad patikrinimo postuose juos aptikę priešai jo nesušaudytų.
„Nors jau esu pasiligojęs ir sunkiai vaikštau, tačiau mano klausa išliko absoliuti, todėl okupacija buvo dviguba kankynė – krūpčiodavau per kiekvieną aplinkui vykusį sprogimą, o ir dabar nepamiegu, kai į Kijevą lekia raketos ir dronai, o priešlėktuvinė gynyba ima juos numušinėti“, – pasakojo I. Pokladas. Priešams pasitraukus vaikų neturintys Pokladai paprašė lietuvio apsigyventi jų name, kad būtų drąsiau neramiu karo metu. Pokladų namai netikėtai tapo savotišku vietos bei Lietuvos ir Kazachijos savanorių susitikimų centru, mat K. Gudauskas su Svetlana Poklad įkūrė humanitarinės pagalbos organizaciją „Bucha Help“. Ši organizacija padeda senelių namams, pabėgėliams, remia meninius vaikų kolektyvus. Patyriau didžiulį pasididžiavimo jausmą, kai išgirdau Vorzelio vasaros estradoje žiūrovų minią, skanduojančią ne tik žodžius „Šlovė armijai, šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams“, bet ir žodžius „Šlovė Pokladui, šlovė Konstantinui“. Į I. Poklado pagerbimo vakarą atvykę garsūs šalies dainininkai, atlikę kompozitoriaus kūrinius, kartu su žiūrovais skandavo ir lietuvio vardą, dėkojo šiam už tai, ką daro dėl Ukrainos. Džiugu buvo girdėti, kad Ukrainai išgyvenant labai sunkų savo istorijos tarpsnį lietuviui skamba tokie padėkos žodžiai. Tą akimirką tuo pačiu norėjosi sušukti – lietuviai, nesustokime padėti Ukrainai, mūsų tautas likimas susiejo viduramžiais, o dabartinė jų kova yra kova ir už saugesnę mūsų ateitį. Vasarą Kijeve lankantis prezidentui Gitanui Nausėdai šiam pristatydamas Konstantiną Gudauską ambasadorius Valdemaras Sarapinas jį pavadino neformaliu Lietuvos konsulu Ukrainoje. Ir neperdėjo, nes toje šalyje garsiu tapęs Konstantinas visada žurnalistams akcentuoja savo lietuviškumą, savo kilnius darbus tęsia į švarko atlapą įsisegęs Vyčio ženklą. ---- Norintieji finansiškai paremti Konstantino Gudausko humanitarinę veiklą Ukrainoje aukas gali pervesti į organizacijos VŠĮ TARPTAUTINIS UKRAINOS DRAUGŲ FONDAS LT337300010175616216 sąskaitą su prierašu – skiriu „Bucha Help“.
Eldoradas BUTRIMAS /
Specialiai iš Vorzelio Ukrainoje
|
|
